kai prieš metus išvykau į Aliaską, nepastebėjau, kaip prabėgo dvi pirmos savaitės. pamilau iš pirmo žvilgsnio ir žmones ir peizažus. o dabar tiksliai žinau, kad šiandien šešta mano diena čia, Norvegijoj. ir tik dabar pradedu nurimti. man čia rašo rašo mieli draugai ir beveik visi klausia to paties „tai ką tu ten tiksliai dirbi?“ čia nėra nieko tiksliai. kasdien kažkas…
šiandien stebuklingas dangus ir tik mažytis dūzgiantis lėktuvėlis virš Aliaskos tundros primena, kad artėja kelionė namo. trečioji kalendorinė rudens diena ir oras prisikaupęs keistos, neapčiuopiamos ramybės. čia jau kąstelėjo šaltis ir pagelto pirmieji lapuočiai. kaip visada nubudusi penktą ryto, per lauką bėgu link mūsų virtuvės, tik šįkart užvertusi galvą, negalėdama patikėti tamsos tamsumu bei žvaigždžių gausybės ryškumu, slysteliu ant leduku…
jeigu tu mielas, ar miela, skaitei prieš kone tris mėnesius mano įrašą apie sudaužytą širdį, kurią atgabenau Aliaskon išvalyt ir vėl parengt meilei, tai žinok, pasirodo, jog Aliaska tikrai vaistas neprastas, tik dozė turėtų būti itin subalansuota. pirmi du mėnesiai gyvenimo toli nuo civilizacijos, nepakartojamo, žodžiais neaprašomo grožio apsuptyje, buvo perpildyti begalinio džiugesio, smagių atradimų ir naujų patirčių, tačiau įžengus…
su kokia šypsena iš namų išeina žmogus, kuris turi vieną visiškai laisvą dieną per savaitę, bet nusprendžia ją praleisti geriausiai, kaip tik gali? su tokia: ir čia rimtai, nei aš noriu pasigirt kokia esu faina (nes turbūt daug kam visai nesu), nei koks gražus mano gyvenimas (nes svetimas gyvenimas mažai kam išvis rūpi iki smulkmenų), nei, kad esu bais miela…
šiandien laisvadienis, o aš kaip visada keliuosi penktą ryto, lėtai susiruošiu, pavalgau, nueinu į savo darbą, (bet šįkart tik kavos) ir galiausiai stoviu kelyje. viena mašina pralekia kartu su vėju, antra mašina pralekia kartu su vėju. tik pradedu pėdinti priekin (nes o ką čia stovėt ir nykščiu mojuot), pamatau, kad antroji jau sukasi atgal, matyt, pasigailės ir prigriebs mane. vos…
man labai ilgai buvo dingęs bet koks noras rašyti: tiesiog jokio įkvėpimo nei iš aplinkos, nei iš savęs. ir nors aš ir nemanau, kad gyvenime nuolatos turi vykti kažkokie nerealūs pokyčiai, tačiau įsivaizduok ką reiškia gyventi kažkur vidury greitkelio, valandos automobiliu atstumu nuo bent kokio miestelio, šešias dienas per savaitę dirbti su tais pačiais žmonėmis maždaug tą patį darbą, po…
kai kurie, o dažnai net tie patys artimiausi, yra labai susireikšminę su savo patirtimis ir nuomonėmis. kartais galbūt jie išties nori tau geriausio, bet jiems geriausia reiškia saugus ir sterilus gyvenimas. o ką tau reiškia geriausia? aš nuoširdžiai sakau – visada kliaukitės savo tikruoju širdies geismu ir jauskite ko jūs išties trokštate, ką jūs išties galite. rizikuokite, jei ta rizika…
gyvenimas toks lengvas ir paprastas, kai per daug negalvoji, kai leidi vėjui taršyt palaidus plaukus, kai tiesiog eini, kai myli tuos, kurie pasiilgo, tuos, kuriuos palikai, tuos, kurie paliko, nes žinai – tavo širdis nukalta tyrai meilei. gyvenimas toks geras, kai esi laiminga viena, laiminga tarp kitų, laiminga čia, laiminga ten. gyvenimas įkvepiantis, tyras, žaismingas, kai nebijai išlaisvinti tikrąją savastį.…
šiaip tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo gal darausi nuobodesnė kitiems – su savo kėlimaisis penktą ryto ir ėjimais rašyti, skaityti į lovą vos pradėjus vakarėti; su savo užsibrėžtais dienos tikslais, kurių nuosekliai laikausi; su savo dažnu entuziazmu būti geriausia bet kokiam darbe, net jei esu tik ta indus nurinkinėjanti mergina restorane. žodžiu, dažnai į mane pažiūri tokiu žvilgsniu, lyg…
šiandien nutiko kai kas nuostabaus. darbe priimu savo patį pirmą dienos užsakymą, nužvelgiu klientų veidus ir viduje jau kirba klausimas „ir iš kur gi jūs būsite, mielieji?“ dar šiek tiek palaukiu ir štai – mergina prabyla lietuviškai. tiesą sakant, seniai toks entuziazmo pliūpsnis buvo į mane plūstelėjęs. aš žiūriu ir matau dvi moteris, lyg ir tokias kaip ir kitos, kurias…