jei po keturių metų tylos sugrįžau į savo blogą, reiškia, kad tikrai yra ką papasakoti. tiesa, papasakoti buvo apie ką kone kiekvieną gyvenimo dieną, o pastaraisiais metais buvo tiek daug daug visko – vidinių virsmų, buto remontų, nuotykių, bet vis užtekdavo kokio feisbukinio postuko pasidžiaugimui, o blogas grimzdo į letargo miegą. bet šiandien aš čia. pradėkim iš naujo. taigi, kas tokio…
kai prieš metus išvykau į Aliaską, nepastebėjau, kaip prabėgo dvi pirmos savaitės. pamilau iš pirmo žvilgsnio ir žmones ir peizažus. o dabar tiksliai žinau, kad šiandien šešta mano diena čia, Norvegijoj. ir tik dabar pradedu nurimti. man čia rašo rašo mieli draugai ir beveik visi klausia to paties „tai ką tu ten tiksliai dirbi?“ čia nėra nieko tiksliai. kasdien kažkas…
žinote, kodėl man labiausiai patinka rašyti savo asmeninį blogą? nes aš tikrai esu nusistačiusi taisyklę „rašau sau su galimybe skaityti kitiems“. o tai reiškia, kad galiu parašyti kažką per penkias minutes ir paskelbti, galiu sėdėti kelias dienas ir dėlioti, brandinti mintis; galiu rašyti apie meilę, grožį ir gėrį, o galiu štai imti ir parašyti apie… apie remontą! taip, mano draugai…
visi mes turime kažką labai mums brangaus šioje žemėje. beveik visiems tai yra artimiausi žmonės, kuriuos sutikome gyvendami, kuriuos mums davė gyvenimas. neseniai aš netekau vienos. netekau močiutės, kuri užėmė tokią didelę vietą mano širdy. ir visuomet užims. Vida, prabėgo tik savaitė, o man jau tavęs trūksta. man visuomet tavęs trūks. bet žinau, jog praeis dar šiek tiek laiko ir…
šiandien stebuklingas dangus ir tik mažytis dūzgiantis lėktuvėlis virš Aliaskos tundros primena, kad artėja kelionė namo. trečioji kalendorinė rudens diena ir oras prisikaupęs keistos, neapčiuopiamos ramybės. čia jau kąstelėjo šaltis ir pagelto pirmieji lapuočiai. kaip visada nubudusi penktą ryto, per lauką bėgu link mūsų virtuvės, tik šįkart užvertusi galvą, negalėdama patikėti tamsos tamsumu bei žvaigždžių gausybės ryškumu, slysteliu ant leduku…
jeigu tu mielas, ar miela, skaitei prieš kone tris mėnesius mano įrašą apie sudaužytą širdį, kurią atgabenau Aliaskon išvalyt ir vėl parengt meilei, tai žinok, pasirodo, jog Aliaska tikrai vaistas neprastas, tik dozė turėtų būti itin subalansuota. pirmi du mėnesiai gyvenimo toli nuo civilizacijos, nepakartojamo, žodžiais neaprašomo grožio apsuptyje, buvo perpildyti begalinio džiugesio, smagių atradimų ir naujų patirčių, tačiau įžengus…
su kokia šypsena iš namų išeina žmogus, kuris turi vieną visiškai laisvą dieną per savaitę, bet nusprendžia ją praleisti geriausiai, kaip tik gali? su tokia: ir čia rimtai, nei aš noriu pasigirt kokia esu faina (nes turbūt daug kam visai nesu), nei koks gražus mano gyvenimas (nes svetimas gyvenimas mažai kam išvis rūpi iki smulkmenų), nei, kad esu bais miela…
šiandien laisvadienis, o aš kaip visada keliuosi penktą ryto, lėtai susiruošiu, pavalgau, nueinu į savo darbą, (bet šįkart tik kavos) ir galiausiai stoviu kelyje. viena mašina pralekia kartu su vėju, antra mašina pralekia kartu su vėju. tik pradedu pėdinti priekin (nes o ką čia stovėt ir nykščiu mojuot), pamatau, kad antroji jau sukasi atgal, matyt, pasigailės ir prigriebs mane. vos…
man labai ilgai buvo dingęs bet koks noras rašyti: tiesiog jokio įkvėpimo nei iš aplinkos, nei iš savęs. ir nors aš ir nemanau, kad gyvenime nuolatos turi vykti kažkokie nerealūs pokyčiai, tačiau įsivaizduok ką reiškia gyventi kažkur vidury greitkelio, valandos automobiliu atstumu nuo bent kokio miestelio, šešias dienas per savaitę dirbti su tais pačiais žmonėmis maždaug tą patį darbą, po…
kai kurie, o dažnai net tie patys artimiausi, yra labai susireikšminę su savo patirtimis ir nuomonėmis. kartais galbūt jie išties nori tau geriausio, bet jiems geriausia reiškia saugus ir sterilus gyvenimas. o ką tau reiškia geriausia? aš nuoširdžiai sakau – visada kliaukitės savo tikruoju širdies geismu ir jauskite ko jūs išties trokštate, ką jūs išties galite. rizikuokite, jei ta rizika…