asmeniškumai

jau kelionė namo tvyro ore

šiandien stebuklingas dangus ir tik mažytis dūzgiantis lėktuvėlis virš Aliaskos tundros primena, kad artėja kelionė namo.

trečioji kalendorinė rudens diena ir oras prisikaupęs keistos, neapčiuopiamos ramybės. čia jau kąstelėjo šaltis ir pagelto pirmieji lapuočiai. kaip visada nubudusi penktą ryto, per lauką bėgu link mūsų virtuvės, tik šįkart užvertusi galvą, negalėdama patikėti tamsos tamsumu bei žvaigždžių gausybės ryškumu, slysteliu ant leduku pasidengusių laiptelių ir vos neužsivožiu čia pat – kažkur vidury Aliaskos. iš tiesų, vasara nuslinko, pasislėpė už didžiojo kalno ir paliko mus klausiančius savęs „ar tai tikrai įvyko?“, „kiek tiksliai truko?“, „buvo verta?“, „ką pasakosime savo būsimiems vaikams apie šią nepaprasto grožio trapią būtį toli nuo namų?“

ryt duris užvers kavinė, kurioje dirbau pastaruosius tris mėnesius. paskui dar kelias dienas padėsime viską sutvarkyti. apima keisti dviprasmiški jausmai. atrodo, kad taip to laukei, taip nuvargai, o vis vien liūdnoka. o dar mano bosas šiandien sakė, kad su manimi dirbti labai linksma. mano bosas virdamas dienos sriubą dažnai padarydavo man atskirai vegetarišką variantą. todėl ir suspaudžia širdį artėjant atsisveikinimui tiek su šia vieta, tiek su sutiktais žmonėmis. kelionės yra tiek pat atradimai, kiek ir praradimai. kiekvieną kartą, kai reikia atsisveikinti, prasideda visi tie „mes tikrai dar susitiksime. aš atvažiuosiu. tu atvažiuosi“, o giliai širdy suprantame, kad guodžiame save, nesidraskome skaudžių vietų, tiesiog pamojame ranka, išliejame vieną kitą ašarą nematant ir nulydime akimis amžinybei taip, kaip lengviausiai tai galime padaryti.

kada prasideda ir kada baigiasi kelionės? vieną dieną tu tiesiog supranti, kad tavyje gyvuoja nepaprastas noras išvykti. tu nugali visus nuogąstavimus ir nė nepajunti kaip atsiduri tame gyvenimo nuotykyje. o tada kitą dieną suvoki, kad tave kamuoja nepaprastas noras sugrįžti ir tu tvirtai apsisprendi, kad galvoje nebeturi likti vietos dvejonėms. todėl tas mažas lėktuvėlis, kuris šiandien skrodžia dangų, sukeldamas tiek daug triukšmo, bet tuojau pat leisis ir ramiai tūps kokiame uoste, man primena mano keliones.

šioje žemėje esu 24 metus ir galiu pasakyti, kad man yra du niekam neprilygstantys jausmai. pirmasis, tai kai lėktuvas išnyra pro debesis ir leidžiasi išsiilgtoje Lietuvoje. nesvarbu, kad ir pačią nykiausią dieną. paprastai tais momentais man ašaros teka upeliais iš neapsakomai tyros meilės gyvenimui. antrasis, kai stipriai apsikabini kažką, ką labai myli ir jauti, jog ir tave apglėbusios rankos jaučią tą patį. o visa kita gyvenime tiesiog mieli kasdieniniai džiaugsmai, detalės, kurios pagyvina būtį ir leidžia užsimiršti kaip viskas trapu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *