asmeniškumai

Aliaska: vidury niekur nėra nuobodu

šiaip tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo gal darausi nuobodesnė kitiems – su savo kėlimaisis penktą ryto ir ėjimais rašyti, skaityti į lovą vos pradėjus vakarėti; su savo užsibrėžtais dienos tikslais, kurių nuosekliai laikausi; su savo dažnu entuziazmu būti geriausia bet kokiam darbe, net jei esu tik ta indus nurinkinėjanti mergina restorane. žodžiu, dažnai į mane pažiūri tokiu žvilgsniu, lyg „tau dvidešimt keli, ar tu jau pensijoj?“ bet dar pastebėjau, kad kuo nuobodesnė tampu kitiems, tuo įdomesnė sau. rimtai. man vis rečiau reikia kažkokios turbo išorinės socialinės stimuliacijos, kad tiesiog jausčiausi rami ir laiminga. užtenka savęs, aplinkos grožio ir vieno kito artimesnio padaro bent retkarčiais.

todėl po to, kai atidūriau Aliaskoje, kavinėje prie greitkelio, toli nuo didmiesčio, man dar nė karto nebuvo nei vieniša, nei nuobodu. žinoma, čia yra keli žmonės, iš jų net pora lietuvių, ir man to pilnai užtenka. svarbiausia, kad aplinkui kalnų daugybės, miškų neaprėpiami plotai, ledynas, kemsynai, krūmynai, takeliai per šilus. o va mielos bendradarbės iš Azijos bėdavojasi, kad čia labai nuobodu, nėra ką veikti… hm. kai manęs klientai klausia, ar man patinka gyvenimas čia, aš tiesiog spinduliuodama atsakau „o kaipgi! aš įsimylėjusi Aliaską!“ ir tai būna išties nuoširdu.

ir va tik šiandien susimislijau, kad nebesigaudau, kiek dienų čia esu. patikrinau, pasirodo, ryt bus visos dvi savaitės. oho! ir net baugoka pasidarė, kad dar beveik niekur nepakeliavau, mažai vietinių pakalbinau, tais pačiais takais kasdien vaikštinėjau. teks kažkaip atsigriebti, kol vasara dar čia.

šiandien va planavom lipt į vieną labai įspūdingą kalną, vadinamą Liūto galva (Lion’s Head). aš tai dvejojau ryžtis ar nesiryžti šiam kopimui, nes vėlgi iš savo kasdieninio azarto ir nenustygimo vietoje, būsiu kažkur persitempusi – labai skauda pėdą. nu bet sakau, surizikuosiu, ir jau stovim prie greitkelio, stabdom mašinas. bet, kaip vis miniu, gyvenam mes nors ir prie greitkelio, bet Aliaskoj, o dar pirmadienis, tai nei srautas didelis, nei kas stoja. tuo tarpu aš prisėdu, nes tikrai skauda pėdą.

ir toliau seka tokia: tūpk, stokis, kelk nykštį, tūpk, stokis, kelk nykštį, blah blah. pavargus nutariu, kad nieko čia nebus šį pirmadienį ir matyt pats Ponulis iš viršaus taip sureguliavo, kad savo skaudančiom letenėlėm į kalną netipenčiau. be to, nujaučiu, būtų tekę keturiom ten kabarotis. šiaip tai aš jau nusprendžiu nebetupėt, o prigult. ir va sau ilsiuosi kažkur pakelėj, su gėlyte paausy.


tai jo, aš gal tikrai ne iš tų, kur su daug kompleksų. nors mes jau dauguma tokie jauni žmonės esame. ir tai smagu.

galų gale, nusprendėm šiandien įsiropšt į artimesnį ir žemesnį kalniuką, vadinamą Mėlynių kalva (Blueberry Hill). net į šitą vos užropojau, o tik atsidūrus viršūnėj, griuvau paslika ir nusimečiau batą. nu šiaip tai kartais jau nejuokinga, kas man ten su ta koja.. jei kas skaitot ir esat susidurę, parašykite privačiai. man skauda išorinę, šoninę pėdos dalį jau trečia diena ir neturiu menkiausio supratimo, kas galėjo nutikti. o jei skaitote mano tėvai, tai nesirūpinkit, viskas man gerai. (juokiuosi, – aut. past.)

taigi, ta Mėlynių kalva (jau koks žavingas pats pavadinima, a?!), tai tokia miškinga, tokia laukinė. tik mėgautis pradedu po keliolikos minučių, kai atslūgsta mano skausmai ir reikia leistis apačion. o jau kai visai prie namų esam, mano draugė veterinarė pasako, kad Mėlynių kalvos viršūnėje matė šviežią meškos šūdą. nu čia tai nekažką, susimąstau, bet bijai meškos, neik į mišką, o jei jau net meškos šūdo bijai, tai ir į kalvą nekopk. 😀 ir vėl, tėvai, nepanikuokit, mes jau apmokyti ir apsiginklavę.

tai tokia va ta Aliaska šiandien. saugok mane, Aukščiausiasai, nuo meškų ir skausmų.

labai nuoširdūs linkėjimai visiem, kurie čia skaitote,
Ona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *