visi mes turime kažką labai mums brangaus šioje žemėje. beveik visiems tai yra artimiausi žmonės, kuriuos sutikome gyvendami, kuriuos mums davė gyvenimas. neseniai aš netekau vienos. netekau močiutės, kuri užėmė tokią didelę vietą mano širdy. ir visuomet užims.
Vida, prabėgo tik savaitė, o man jau tavęs trūksta. man visuomet tavęs trūks. bet žinau, jog praeis dar šiek tiek laiko ir išmoksiu gyventi su šiuo ilgesiu. jau jaučiu, kad mokausi. į milijoną žodžių netilptų tai ką būčiau tau pasakiusi, jei būčiau žinojusi, kad taip netikėtai mus paliksi. bet aš stengiuosi savęs negraužti dėl to, ko nepasakiau ir džiaugtis dėl to, kad pasakiau ir padariau išties nemažai.
tu niekuomet manęs nematei, nematei net per miglą, nematei visiškai, nes apakai porą metų prieš man gimstant. bet nešiodama glėby, vedama už rankos, įsikibus į parankę pajutai kaip užaugau. ir žmonės pasakojo tau, kad aš tokia panaši į tave. dabar dėl to taip džiaugiuos, kad tu žinotum!
aš prisimenu, kaip mes, (mažytė aš ir didelė tu), keliaudavom į parduotuvę ir prieš einant per gatvę laukdavom kokio praeivio, nes aš teiraudavausi „atsiprašau, gal galėtumėte mus pervesti per gatvę?“ ačiū visoms toms dešimtims ar šimtams, kurie mus pervedė per tą pėsčiųjų perėją Tuskulėnų gatvėje.
būdama akla tu gamindavai valgyti, aptvarkydavai kambarius, apsirėdydavai ir pasidarydavai šukuoseną. ir tau rūpėjo atrodyti gerai. ir išties tai tu labai mažai skundeisi.
turbūt tik mano geriausia draugė žino apie mano gyvenimą daugiau nei tu žinojai, nes labai daug kuo su tavim dalinaus. nes žinojau, kad jau kas kas, o tu tai tikrai suprasi, ar bent pabandysi suprast, ar bent jau tau tikrai įdomu. man tiek daug davei šiame gyvenime, kad nesugebėčiau įvertinti jokiais aprašymais, tekstais, jokiais žodžiais.
daug „skypo“ kreditų išnaudojau skambučiams tau iš amerikų, kiprų, maltų ir kitų užsienių. ir vis vien dabar norisi save graužti, kad galėjau daugiau būti kartu net ir per telefono ragelį. turbūt sunkiausia dabar išmokti savęs nebekankinti tuo „galėjau, galėjau, galėjau“.
tai galėtų tapti pačiu ilgiausiu įrašu mano blog’e, nes aš nepasakiau nė šimtadalio, tik vos vos pravėriau duris į mūsų prisiminimų kambarius. bet jau artėju prie pabaigos.
per tavo gimtadienį aš skaičiau Baltakio eiles:
Kad pasiliktum amžinai jauna.
tik tokią ir prisiminsiu. tokią, kokią ne tik akimis, bet ir objektyvu pagavau.
