asmeniškumai

11 kilometrų per toli. Norvegija

kai prieš metus išvykau į Aliaską, nepastebėjau, kaip prabėgo dvi pirmos savaitės. pamilau iš pirmo žvilgsnio ir žmones ir peizažus. o dabar tiksliai žinau, kad šiandien šešta mano diena čia, Norvegijoj. ir tik dabar pradedu nurimti.

man čia rašo rašo mieli draugai ir beveik visi klausia to paties „tai ką tu ten tiksliai dirbi?“ čia nėra nieko tiksliai. kasdien kažkas naujo. kasdien darbas prasideda ir baigiasi skirtingu metu. ir vieną dieną padedu kavinėj, kitą kažką valinėju, o va šiandien virš 200 kotletų padariau. 😀 ties 130 nustojau skaičiuot, bet tiksliai žinau, jog buvo 20 kilogramų mėsos. eina sau, čia turbūt retam, turinčiam diplomą, negėda prisipažint viešai, kad lipdo kotletus Norvegijoj. ir dar šiaip, išties mylint Lietuvą, ir norint gyvenime ir jai kažką duot. ir dar būnant vegetare. bet šiaip žiauriai smagu. smagu, kai turi daug laisvo laiko. smagu, kai darbas nesunkus, o kai jis baigiasi apie jį daugiau nereik galvot nė minutės. smagu, kai gali eit pasivaikšiot su šuniuku ir ganyt akis po nuostabius tolius. smagu gyventi normaliomis sąlygomis (nes tuo skųstis tikrai negaliu). smagu, kai pinigai uždirbami greitai ir ne taip jau sunkiai.

bet kiek gali trukti toks gyvenimas? man užtektų poros mėnesių, bet gal ištempsiu tris. žiūrėsiu.

užtat užvakar čia susitikau tokius du lietuvius. tikiuosi, kad VMI neperskaitys šito įrašo, bet aš čia turėjau kai ką pasiėmus pardavimui. nes nu žinot, kai kas Lietuvoj pigiau, o čia daug brangiau.. ;D tai va, radau per feisbukus tuos lietuvius, kurie atvarė mano prekių, pakalbėjom su jais ir sako „tu jeigu ką, jei skriaus tave čia, tai kreipkis į mus – padegsim šitą namą arba su džipu sieną išnešim“. oj, tas lietuviškas nuoširdumas, ta vienybė, kuri atsiranda, tik būnant toli nuo namų.. žinau – žiauru, bet kažkodėl labai miela. ir aišku, kad čia buvo tik juokelis po kurio ilgai šypsojausi. ir šiaip, jie ne tie emigrantai degradai, kur baisu. tikrai, visai mieli žmonės.

ir dar anie man sako „tai kaip tu čia viena gyveni? gi visiškai viena. mes ten, kalno apačioj, kur dvi parduotuvės ir benzino kolonėlė, ir tai iš proto einam. vienintelė pramoga – nuvažiuot kavos į kolonėlę išgert – tai jau būna didelė šventė“

-ai, tai aš čia va pasivaikštau,- sakau, – dar va į ten, į tą pusę, į tą kalną žadu paeit, nes turėtų būt gražu.
-tai ką tu ten eisi? paeisi truputį ir niekur nenueisi. nėr čia kur eit.

eina sau, bet už ką mes save taip kankinam? nu aš tai čia pabūsiu max tris mėnesius, bet gi žmonės taip gyvena metų metus. metų metus, viena pramoga – išgerti kavos iš popierinio puodelio kažkokioj nušepusioj benzino kolonėlėje. ar vertas gyvenimas tokios kančios? kad tipo grįžti į Lietuvą dviems savaitėms ir taškytis pinigais? ir dar geriausiu atveju prasivažiuot Vilnius – Palanga kokiu labai nuostabiu automobiliu, kurio tūlas pilietis neįpirktų? o paskui vėl skaudančia širdim keliaut į kančią primenantį gyvenimą?

aš visada sakiau, kad geriausi dalykai, kainuoja labai mažai. pasiplaukiot valtele po Žaliuosius ežerus; pasikviest į svečius draugę, pliurpt apie bernus ir žaist stalo žaidimus; išgert nealkoholinio alaus galeroj ar prie tvenkinėlių Užupy; suvalgyt kebabą, neišlipant iš mašinos ant Tauro kalno; sėdėt ant suoliuko Bernardinų sode, žiūrėt į grojantį fontaną ir gurkšnot kavą; tiesiog vaikščioti senamiesčio gatvelėmis; lipdyt sniego senį; klaidžiot po miškus; eit per užšalusį Asvejos ežerą; gulėt namie ant sofos ir skaityt knygą, o paskui atsigult į lovą ir įsijungti filmą ar „Dėmesio centre“…

niekada negali žinoti, kas nutiko žmonių gyvenimuose, jei jie pasiryžo gyventi toli nuo namų, vien dėl pinigų. gal čia vienintelė išeitis ir išsigelbėjimas kokioje beprasmiškoje situacijoje. bet nejaugi visiems? nejaugi tikrai žmogus užmiršta, jog yra mirtingas ir gali savo gyvenimą paversti tokiu nykiu? nejaugi tikrai įmanoma amžinai gyventi su ilgesiu? nejaugi tie maži kasdieniški malonumai savoj šaly, kur esi Žmogus savas tarp savų, nenusveria šito egzistencinio būvio, kur svetimas tarp svetimų? o gal čia tik man tokios mintys. gyvena žmonės ir tiek. turi pinigų ir laimingi.

užtat man atrodo, kad būdama Aliaskoje buvau arčiau namų, nes ten, nors ir visai atokioj vietoj, bet buvom net keturios iš Lietuvos. kasdien vaikščiodavom, pliurpdavom, niurzgėdavom. o čia tikrai visiškai viena. atrodo, kad tie 11 kilometrų į kalną, kurie mane skiria nuo miestelio yra patys liūdniausi kilometrai mano gyvenime. dabar labai norėčiau kažkam tiesiog pasakyt „labas“. bet nieko, pasakau tai savo šunytei, o ji man ištiesia leteną. ir šiaip, nekankinsiu savęs, nes žinau, kad gimiau mėgautis gyvenimu. tai kol yra kuo mėgautis, kol dar nepalipau į tą kalną, kur šalimais, kol neįsitikinau, kad ten tikrai nieko ypatingo, tol šypsaus šitame nuotykyje. kartais paliūdžiu, bet dažniau šypsaus.

linkėjimai,
Ona ir Lotta

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *