šiandien nutiko kai kas nuostabaus. darbe priimu savo patį pirmą dienos užsakymą, nužvelgiu klientų veidus ir viduje jau kirba klausimas „ir iš kur gi jūs būsite, mielieji?“ dar šiek tiek palaukiu ir štai – mergina prabyla lietuviškai. tiesą sakant, seniai toks entuziazmo pliūpsnis buvo į mane plūstelėjęs. aš žiūriu ir matau dvi moteris, lyg ir tokias kaip ir kitos, kurias kasdien aptarnauju, bet išties tai visai kitokias, kažkaip iki gilumų artimas, nors ir nepažįstamas. ir tada sužinau, kad čia mama, o čia jos dukra, kuri nuo 12 metų augo JAV, bet puikiai šneka lietuviškai, nes mama taip buvo nusprendusi. aš tiesiog negaliu atsižiūrėt, atsidžiaugti ir net nesusitvardžiusi per visą kavinę sušunku „na kokie jūs gražuoliai!“. išties, labai šilti žmonės: pasidalina net savo kontaktais ir kviečia į svečius. po to man bent valandą skauda žandus nuo šypsojimosi.

viena lietuvė, kuri prieš porą metų dirbo tokioj labai populiarioj tinklinėj kavinėj Amerikoj, kurioj viskas kaip kovejeriu, man pasakojo, kaip ji lyg ir eilinį kartą pakelia akis priimti užsakymo ir stingteli, nes prieš ją kitoks veidas nei šimtai prieš tai – lietuviškas veidas. ir kažkaip tu nori į jį žiūrėti žiūrėti, nes taip pasiilgai tokio veido.prieš tuos pačius porą metų aš įsėdu į autobusą vienam Amerikos miestely, o kitoj stotelėj įlipa dvi merginos. aš jas stebiu iš tolo keliolika minučių, o tada gan drąsiai prieinu ir klausiu „juk jūs lietuvės?“ ir, kaip suprantat, nesusimoviau.

vos atvykusi į Aliaską apsistoju viešbuty. ryte, prie pusryčių stalo, stebiu merginą ir vaikiną. aš jau noriu tiesiog šaukti „labas!“ tam vaikinui ir galėčiau azarto vedina statyt šimtinę, kad jis mano tautybės, tik susikuklinu ir tada jis kažkur dingsta. bet po kiek laiko prieina ir mandagiai klausia „where are you from?“, nors ir jam, pasirodo, buvo beveik akivaizdu, ką aš atsakysiu.

Bulgarijos kurorte didžiulis būrys žmonių laukia nemokamo autobuso į Varną. vos atsidarius autobuso durims, minia lipa, stumdosi, veržiasi su vaikais „ja prišla piervaja!“, „prapustitia!“ aidi. mes su drauge sėlinam iš šono ir girdim, kaip už nugaros senjorų pora ramiai šneka „jei netilpsim, tai gal išsikviečiam taksi?“ ta prasme, šneka tai lietuviškai.

tai kaip atpažinti lietuvį, savo brolį, savo sesę? tu tiesiog jauti. tu matai veidą ir tau darosi aišku, nes kažkokia intuicija sako tau, kad čia labai savas. ir dar, įvertink žmogaus kuklumą. dažnai, kuo kuklesnis, tuo didesnė tikimybė, kad mūsiškas. esu girdėjus ne vieną istoriją, kai lietuviai užsieniuose lieka nepavalgę, nes į bet kokį pasiūlymą pirma kuklumo reakcija „ai, tai nereikia“, kas dažnam užsieniečiui tikrai nereiškia, jog reikia perklausti dešimt kartų ir įsiūlyti.

tai žinoma, yra visokių lietuvių. kelis kartus mano entuziazmas sutikus tautietį buvo daugiau nei nesuprastas. bet čia aš apie tuos grynuolius, tuos su kuriais jaučiuosi esanti vieno kraujo. savo galvoje jau brandinu vieną ateities įrašą apie lietuvius, kurie yra mano gyvenimo šviesa, būtinai toks bus šiame bloge.