kai 2013 metais tris mėnesius buvau Islandijoje, sužinojau kas tai yra dumpster diving’as, bet tada dar nežinojau, kad po metų mokysiuosi groti dūdele Portugalijos pietuose, dar po poros kasdien numinsiu 20 kilometrų dviračiu, nes dirbsiu ant Atlanto vandenyno kranto Masačiusetse, po to išvyksiu dviems mėnesiams ugdyti vaikų Montessori darželyje Maltoje ir kasdien ilgėsiuosi mylimojo su kuriuo išsiskirsim bene vos man grįžus. vėliau du mėnesius praleisiu šalia Juodosios jūros Varnoje, ten iki galo išsigydysiu žaizdas ir tranzuosiu per Rumuniją, Makedoniją bei Serbiją.
​
antrą magistro studijų semetrą pabaigsiu Kipre, savaitę viena bastysiuosi po Gruziją, o grįžusi sužinosiu, kad atsumais sužalojau ir praradau dar vieną gyvenimo meilę. ir nors prarasiu dėl savo keliautojos gyslelės, bet vis vien vėl išvyksiu. šįkart ieškoti ramybės ir gydyti širdies Aliaskoje. tačiau jau 2017 sugrįšiu pas tą, kurio širdis amžinai ilgėjosi. pas Vilnių. vos grįžusi įsigysiu šunį, pradėsiu kurti savo naujų namų jaukumą ir pasiduosiu nuostabiam likimui į glėbį. juk nežinia ką jis šįkart atneš.
​
jūs ką tik perskaitėte detales, bet visame tame esti daug daugiau nei tik buvimas šen bei ten. tai procesas, kurio metu aš klupau ir kėliausi, atradau ir praradau, džiūgavau ir verkiau, vėl radau ir vėl barščiau, kol galų gale tapau tuo kas esu, nes vieną žiemos dieną gyvenimas nušvito, o dabar su visu vidiniu turiniu ir nuolatiniu noru tobulėti, jaučiuosi išties laiminga, atradusi, nekantraudama sutinku kiekvieną šiandieną ir jaučiu, kad rytojus laukia tik dar geresnis.

ir nors buvo ir yra visko, bet nepaisant to, manęs gyvenimas neužgrūdino ir aš neužsiauginau storos odos. aš esu jautri virpančiai šviesai ir tikiu meile tiek iš pirmo, tiek iš šimtastūkstantojo žvilgsnio. kitaip nemoku ir mokėt nenoriu.