man labai patinka griauti tuos visus „daryk taip“, „siek to“, „pavaryk“, „sudrebink pasaulį“. man labai patinka juos keisti tiesiog elementariu „kliaukis širdimi“. aš netikiu jokiu visuotiniu sėkmės receptu, netikiu, kad visi čia atėjome tam, kad pakeisti pasaulį ir netikiu, kad visi turi siekti laimės tais pačiais būdais. aš nemanau, kad būti nuolatos užsiėmusiu yra kažkoks gėris ir man labai liūdnai…
man 15 metų. aš pirmą kartą skrendu lėktuvu, suprantu, kad tai didžiausia mano baimė ir viešai pasižadu, jog tai pirmas ir paskutinis skrydis mano gyvenime. man 16 metų. aš antrą kartą skrendu lėktuvu, nes suprantu, kad keliaut noriu labiau nei bijot. man 17 metų. aš nusprendžiu, kad noriu pakeisti mokyklą. pati viena nueinu į Užupio gimnaziją ir pareiškiu, kad noriu…
mano draugai turbūt dar pamena, kaip prieš du metus aš mečiau sau #100happydays iššūkį ir nuosekliai kiekvieną dieną kėliau po vieną laimės kupiną įrašą/nuotrauką/nuorodą ant savo feisbuko sienos. iššūkio prasmė buvo visai ne pabandyti šimtą dienų pabūti laiminga, o vėliau vėl sugrįžti į senas vėžes. esmė buvo šiek tiek pakeisti savo gyvenimą ir dalintis džiaugsmu su kitais. taip sutapo, jog…
žinote, kodėl man labiausiai patinka rašyti savo asmeninį blogą? nes aš tikrai esu nusistačiusi taisyklę „rašau sau su galimybe skaityti kitiems“. o tai reiškia, kad galiu parašyti kažką per penkias minutes ir paskelbti, galiu sėdėti kelias dienas ir dėlioti, brandinti mintis; galiu rašyti apie meilę, grožį ir gėrį, o galiu štai imti ir parašyti apie… apie remontą! taip, mano draugai…
praėjo mano gimtadienis. bandydama pasverti savo gyvenimą, o ypač pastaruosius metus, suvokiu, jog tai labai sunkiai įvykdoma – nepakartojamo gerumo dalykai, kuriuos turėjau prieš metus, iš mano gyvenimo išnyko lyg dūmai, o vieni iš tų nuostabiausių, kuriuos labiausiai branginu dabar, prieš metus tebuvo neišsipildžiusios vizijos. niekas tau nepriklauso visu 100% ir todėl žmogus laimingas tik tada, kai negalvoji apie amžinybę.…
egzaminas; tada kitas egzaminas; dar rašto darbas; dar būtinai reikia nuvažiuot į IKEA; būtinai turiu išmatuot visą vonios kambario plotą; šiaip būtinai, nepaisant nieko, nueit aštuonis kilometrus kasdien; o, turiu kelias laisvas valandas! rašau žinutę draugei, gal nori į svečius; dar noriu parašyt į blogą, tik niekaip neprisimenu apie ką… sustoju. ai, tai juk apie tai ir noriu parašyti. kai…
mieli lietuviai, šiemet minėsime savo valstybės atkūrimo šimtmetį. aš esu išties laiminga, kad mano gyvenime pasitaikė proga švęsti tokį jubiliejų. ir nors ne visada moku išrinkti tinkamiausią dovaną, bet jei jau man pavyksta, tai laukiu nesulaukiu to momento, kai ateis laikas ją įteikti. tiesa ta, jog dabar jaučiuosi kiek pasimetusi. ilgai galvojau ir brandinau savyje dovanos Lietuvai idėją ir iki…
kas yra grožis? man galbūt pati didžiausia vertybė. galbūt ne į meilę, o į grožį sutelpa viskas, kas priverčia įkvėpti tiek oro į plaučius, kad rodosi, daugiau nebegali. kai mes bėgam ir skubam, kai mes vakare sukniumbam savo migyje ir norim rautis plaukus, nes „kaip viską spėti?” kur tada grožis? viename amerikietiškame filme rodo plastikinį maišelį vėjyje ir sako „kartais…
turbūt kiekvienas turim asmeninių svajonių ir šiek tiek platesnius horizontus apimančių svajų. turbūt (bent jau noriu tikėti) dauguma žmonių galvoja ne vien apie tai, kaip pasidaryti savo gyvenimą nuostabiu, bet ir kaip padaryti pasaulį gražesniu. turbūt dažnas/dažna po to kai pasodina medį, pastato/apstato namą ir užaugina sūnų/dukrą pagalvoja, kad daug medžių nukertama, daug namų pasauly sugriūna ir daug palikuonių žūsta…
prieš beveik metus parašiau vieną tokį poilgį įrašą ant savo feisbuko sienos: apie išsikovotą laimę, apie atėjusią meilę ir apie norą siekti, tikėti, ieškoti, niekada nesustoti. ten, tame viename įraše, tiek daug meilės, entuziazmo ir džiaugsmo kiekvienai gyvenimo akimirkai, tiek daug įsimylėjimo, kad dabar net šiek tiek skaudu skaityti. norisi paimti save už pečių, lyg iš šalies, ir kokias dešimt…