šiaip tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo gal darausi nuobodesnė kitiems – su savo kėlimaisis penktą ryto ir ėjimais rašyti, skaityti į lovą vos pradėjus vakarėti; su savo užsibrėžtais dienos tikslais, kurių nuosekliai laikausi; su savo dažnu entuziazmu būti geriausia bet kokiam darbe, net jei esu tik ta indus nurinkinėjanti mergina restorane. žodžiu, dažnai į mane pažiūri tokiu žvilgsniu, lyg…
šiandien nutiko kai kas nuostabaus. darbe priimu savo patį pirmą dienos užsakymą, nužvelgiu klientų veidus ir viduje jau kirba klausimas „ir iš kur gi jūs būsite, mielieji?“ dar šiek tiek palaukiu ir štai – mergina prabyla lietuviškai. tiesą sakant, seniai toks entuziazmo pliūpsnis buvo į mane plūstelėjęs. aš žiūriu ir matau dvi moteris, lyg ir tokias kaip ir kitos, kurias…
ir tada tu netenki amo. ir tada tu supranti, kad žodžiais čia neapsakysi, o fotografuotais paveikslėliais neperteiksi. gali žinoma pabandyti, bet vargu bau, vargu bau… ten, maždaug dvi su puse valandos nuo didžiausio Aliaskos miesto, kažkur prie greitkelio, stovi medinis namukas. jis šiaip jau prisistato, kaip Grand View Cafe & RV Park (kavinė/restoranėlis su įspūdingu vaizdu), kuriame galima pusryčiauti, pietauti…
mano kelionė į Aliaską truko tikrai gan ilgai: pora dienų Kopenhagoj, per kurias supratau, kad artimiem žmonėm pasakyti sudie kartais vis dar taip pat sunku, kaip ir prieš daugelį metų (o jau maniau, kad išmokau…); beveik para praleista Toronto oro uoste tampantis su dviem lagaminais, didele rankine ir su ta dar šiek tiek sudaužyta širdim, kurioj darsyk viskas susimaišė, persipynė,…
šiandien galiu švęsti. paskutinės 365 dienos mano gyvenime prabėgo, praūžė, praslinko be alkoholio. ir keisčiausia yra tai, kad būtent dabar man šis faktas neatrodo nei kažkoks įspūdingas, nei šlovingas. atrodo, o tai kas čia tokio. ir išties, gal net nebūčiau apie tai rašius. bet tada pagalvojau apie savo paauglystę, apie savo gyvenimą, kai jame buvo alkoholio ir nusprendžiau, kad šiek…
mes tiek daug sau leidžiame gyvenimuose, mes daug kuo švaistomės, mes pasiduodame kartais mažoms, kartais didelėms pagundoms, nes tikime, kad tik sykį čia duota būti. tik taip dažnai draudžiame sau tiesiog pamilti, tik nesišvaistome meile. net tie bebaimiai ir narsiausi, kurie šoka su parašiutais ir net tie rizikuojantys iki galo kur jau rytui auštant šukėm paleidžia viskio stiklinę ir deda…
šeštadienio popietę pro pravertą langą veržiasi kokie +28, sėdim su miela grupioke mano kambary ir rašom bendrą darbą. staiga į duris pradeda baladotis butiokė prancūzė ir įsiveržusi pareiškia, jog ji su kitu mano butioku išvyksta pakeliaut iki pirmadienio. atsisveikinam. ir tada jau su grupioke pro langą stebim, kaip jie pasidavę palaimingam džiaugsmo pliūpsniui dainuodami šoka į išnuomotą automobilį ir tiesiog…
labai dažnai girdžiu šnekant apie komforto zoną, kurią susikuriame vardan savojo jaukumo, saugumo ir jau niekur, o niekur iš jos nesitraukiame. komforto zoną galima interpretuoti įvairiai, bet man tai reiškia, kad gyvename patogius gyvenimus, kuriuose viskas daugmaž gerai ir vienodai paprasta. ten stengiamės viską daryti kaip visada, remtis patikrintais sprendimais, per daug nerizikuoti, apsidrausti. komforto zonoje mes įsimylime tai, ką…
tai sveiki, aš esu Ona ir čia prasideda mano blog’as, nes man patinka rašyti. prireikė laiko, kad tai pripažinčiau viešai. tokie jau mes dažnai esame – viską norime daryti geriausiai, todėl bijome net pabandyti. o aš kartą pabandžiau parašinėti feisbuke ir dabar nebegaliu sustoti, nes ties kažkuriuo momentu pasidaro nebesvarbu, ar patiks kitiems, ar ne per daug reiškiesi, nes atsipalaiduoji…