tobulėjimas

komforto zona. kodėl išeiti ir kodėl sugrįžti

labai dažnai girdžiu šnekant apie komforto zoną, kurią susikuriame vardan savojo jaukumo, saugumo ir jau niekur, o niekur iš jos nesitraukiame. komforto zoną galima interpretuoti įvairiai, bet man tai reiškia, kad gyvename patogius gyvenimus, kuriuose viskas daugmaž gerai ir vienodai paprasta. ten stengiamės viską daryti kaip visada, remtis patikrintais sprendimais, per daug nerizikuoti, apsidrausti. komforto zonoje mes įsimylime tai, ką turime ir iš gyvenimo nereikalaujame aštresnių pojūčių.

bet dabar gi mum sako „išeikite iš savo komforto zonos!“, „gyvenimas prasideda už tavo komforto zonos ribų!“, „padarykite tai, kas visus nustebintų!“, „įkopkite į Everestą!“ ir panašiai.

ir aš labai daug kartų išėjau iš komforto zonos, dažniausiai tiesiog su ašaromis akyse save iš ten išstūmiau. galiu patikinti, kad visada buvo daugiau nei verta tą padaryti. kai pagalvoju, kiek geriausių dalykų ir atradimų įvyko už komforto zonos ribų, tai man belieka dėl to tik džiūgauti bei ačiū sau sakyti.

ir vis dėlto, aš pavargau. ir kol aplinkui klykaujama, kad mums reikia išeiti iš savo komforto zonos, aš noriu bent keliems pažįstamiems ir sau pasiūlyti ten sugrįžti. nes kai kuriems iš mūsų, pati komforto zona pasidarė diskomforto zona. rimtai, mes bijome įgriūt į hamaką pusdieniui, mes muistomės, kai triukšmas nutyla, mes papilame degaus skysčio ant žarijų ir bėgame basomis kojomis, mes dar būdami vienoje kelionėje, jau perkame bilietus ir planuojamės kitą. viskas yra gerai tol, kol supranti kodėl tai darai. na o dabar tu jau esi pakankamai kietas riešutėlis, matei šio bei ano ir nei sau pačiam, nei juo labiau kitiems nebereikia nieko įrodinėti, nes toliau tęsiant tokiais tempais, tu tikriausiai po dešimties metų jau skrisi į mėnulį, bet nu gi nuoširdžiai tai visai nenori skristi į tą mėnulį. tu nori grįžt į savo šalį, kaip aną pavasarį išsiverst ant šezlongo terasoj ir gert kavą, kimšti saldumynus ir braškes ir alyvuoges ir avokadus ir troškinius ir sūrius ir čipsus ir ledus (ne viską vienu metu, nors kas žino), ir su savo geriausia drauge, kurios nematei pusmetį kalbėt apie gyvenimą, jo skonį, kvapus, apie mylimus, mylinčius ir apie visus tuos pakeleivius sutiktus ir jau primirštus.

aš ir grįšiu tuoj. tik labai trumpam. o norėčiau grįžus ir likti, ir vasaros savaitgalius leisti toje terasoje su maistais, bet gi žinau, kad iš didelės inercijos esu iki rugsėjo save įmetusi į visokiausius iššūkius. nepaisant to, man džiugu. džiugu, nes žinau ko noriu, nes žinau, kad esu mergaitė, kuri turi namus ir jaukų glėbį Vilniuje. o vėliau ar ankščiau ten grįšiu, bet gera vien nuo žinojimo, kad ten saugu, kad tavo ir kad nori ten būti. čia kaip kai supranti, kad myli ir nusprendi eiti pasakyti: tu dar tik eini, bet jau myli, jau jautiesi laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

išeikime iš savo komforto zonos, išstumkime save į pasaulį retkarčiais. gal rinkimės įdomesnias keliones, nei tas iš kurių grįžus tegali pasakyt „toj šaly šiltas oras ir geri baseinai“, gal kartais priimkime sprendimus tokius, kad save pačius nustebintumėm. tik nu nereikia visam laikui ten apsigyventi. nes diskomforto zonoje nėra visiškos ramybės, nėra tos palaimingos taikos, ten reik būti įsitempus ir pasitempus, ten mes daug atrandame, bet mažai pailsime. ateina laikas, kai mums reikia atleisti vadžias ir ne tik reikia, būtina tai padaryti. aš labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime atėjo metas, kai noriu grįžti, atsipalaiduoti, nustoti save stumdyti ir atrasti dalykus komforto zonoje. neabejoju, jų ten tikrai yra!

P.S. viskas, ką aš rašau yra mano individuali patirtis ir pasaulėjauta, kuri gali visiškai nesutapti su jūsų ir tai nėra nei blogai, nei gerai:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *