asmeniškumai

eukaliptų šešėlyje

šiandien baigiau rašyti ir išsiunčiau paskutinį šio semestro rašto darbą. liko tik vienas egzaminas, kuris dar toli toli, gegužės pabaigoj, nuotoliniu būdu ir visai negąsdinantis.

šiandien atsakinėju interviu vienam žurnalui. nu ir ką jūs man. pačiai nesitiki.
šiandien pasidariau pietus dėžutėje ir išėjau valgyti į parką. dabar geriu šaltą kavą ir ramybė mane apgaubia kvadratu.

sėdžiu po eukaliptais, medžiais išstypusiais iš nederlingos, sausos žemės. lėtai renku šį tekstą kompiuterio klavišais. suvokiu, jog tiesiog lygiai po savaitės įvažiuosiu į Lietuvą. mano kūnu perbėga skruzdėlės – dvi tikros, penkios įsivaizduojamos. užsimerkiu. koks šiltas šis vėjas, kuris tarsi nuglosto, išbučiuoja skruostus, kaklą, blauzdas. kokia maloniai deginanti saulė, kuri jam papūtus skverbiasi pro šakas.

mes visi kartais tarsi pamišę. ir tada ateina tos akimirkos, kaip ši. viena po kitos, vis geresnės. nurimsti lig pačių gelmių ir nebesupranti, kodėl buvo metas, kai nejautei tokios darnos savyje ir aplink save.

o vėliau, parke, vers puslapius knygos, mergaitės pirštai. ten, toje storu viršeliu, bus apie meilę: nesibaigiančią, laukiančią pusamžius, iš pirmo ir paskutinio žvilgsnio, meilę, kuri išgyvena net siaučiant cholerai.

ir tokia štai ta diena ir gyvenimas šiandien.
po eukaliptais,
tikint meile,
nesiaučiant cholerai,
skiriant atstumams

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *