man labai ilgai buvo dingęs bet koks noras rašyti: tiesiog jokio įkvėpimo nei iš aplinkos, nei iš savęs. ir nors aš ir nemanau, kad gyvenime nuolatos turi vykti kažkokie nerealūs pokyčiai, tačiau įsivaizduok ką reiškia gyventi kažkur vidury greitkelio, valandos automobiliu atstumu nuo bent kokio miestelio, šešias dienas per savaitę dirbti su tais pačiais žmonėmis maždaug tą patį darbą, po darbo vaikščioti daugmaž tais pačiais keliais, o per išeiginę bandyti sukarti nemažus atstumus tranzuojant, kad pamatytum kažką naujo, o tai reiškia paskubomis – spėti nuvykt, apsidairyti ir grįžti nesutemus. tiesą sakant, per išeiginę labiau pavargstu nei eilinę dieną. ir nesupraskite neteisingai, aš nesiskundžiu ir nesu nelaiminga, tik bandau suprasti kodėl taip ilgai buvau išsisėmusi rašymuose.
vieną vakarą mūsų bosas pakvietė visus darbuotojus vakarienės. iškepė pasakiško skonio aliaskietišką lašišą, pakepė ryžių su daržovėmis. buvo kažkas naujo: be jokio skubėjimo, be darbinių drabužių, be formalumų. po vakarienės, po pokalbių su kolegomis, jau viena, šastelėjau į krėslą prie durų ir gavau desertui nuostabiausio pasaulyje morkų pyrago gabalą. tada pirmą kartą po kurio laiko vėl pajutau tikrą pilnatvę. žvelgiau pro langą ir ten labai vaiskiai švietė saulė, o ore dūko kažkokie pūkai, turbūt kokio augalo sėklos, kurias po pasaulį bando išnešioti vėjas. buvau aš, tas pyrago gabalas ir tie vaizdai, kuriuos rijo mano akys. aš buvau taip pasiilgusi to mėgavimosi gyvenimu, bet ne kažkur bendros virtuvės kamputy, ne savo lovoj su knyga, o tarp žmonių, jaukioje vietoj, ne darbo metu, kai tu esi ta, kuri aplink klientus laksto su kavos puodeliais ir lėkštėmis.
aš pasiilgau Vilniaus, kuriam galėčiau kasdien rašyti laiškus, nes kiekviena diena ten iki gelmių virpinanti mano širdį. pasiilgau savo mylimo žibintininko skulptūros švento Jono gatvėj, universiteto kiemelių, sekmadieninių mišių. pasiilgau Naručio, Šekspyro ir Skonio ir kvapo – vietų, kuriose mėgaujuosi kava ir saldumynais. pasiilgau Mickevičiaus bibliotekos, kurioje išraususi kokią knygą, prisėdusi ant palangės vartau, kvėpdama pro pravertą langą miesto darganą. pasiilgau šeimos ir draugų, su kuriais galiu susitikti ir slampinėti siauromis gatvelėmis arba susikviesti į svečius.
bet mano pasiilgimas šiuo metu nieko nekeičia. tiesą sakant, manęs jis net negraudina. aš norėjau pabūti čia ir dabar čia esu. aš dažnai prigulu ant Aliaskos žemės ir ilsiuosi, nes žinau, kad dabar toks etapas, kai galiu pailsėti, o paskui bus toks etapas, kai teks kibti į įvairiausius reikalus ir skuosti. aš žinau, kad žmonės mėgsta ilgėtis ir esu tikra, kad mes netyčia ilgimės ir idealizuojam tai kas buvo ir tai kas bus, o tai ką tikrai turime priimame lyg paprastą duotybę. mes neišnaudojame progos pailsėti, kai ją gauname, ir paskui gailimės, ilgimės neįvertintų ir iki tikrumo neišgyventų akimirkų, nes jų metu mintimis klaidžiojome po praeitį (ar ateitį).
aš ne kartą žliumbiau įsikibusi į atlapus tiems, kuriuos turėjau, nes bijojau netekti. ir vis vien netekau. geriau būčiau tą laiką išnaudojusi dėkojimui, kad turiu ir šypsojimuisi tam ką turiu.
