ten, maždaug dvi su puse valandos nuo didžiausio Aliaskos miesto, kažkur prie greitkelio, stovi medinis namukas. jis šiaip jau prisistato, kaip Grand View Cafe & RV Park (kavinė/restoranėlis su įspūdingu vaizdu), kuriame galima pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti, o šalia pasistatyti palapinę ar savo namą ant ratų. pasirodo, šiaurės amerikiečiai namelius-priekabas-autobusus, kurie skirti keliauti ir gyventi (turi visus būstui reikalingus patogumus), vadina RV (Recreational Vehicle – poilsiautojų transporto priemonė). dar pasirodo, kad tokių keliautojų čia apstu ir jie tikrai išmano ką daro. man nei tai baltas pavydas, nei tai kas, bet kai matau, kad pensininkai gali sau leisti senatvėje įsigyti namus ant ratų ir nurūkti greitkeliu per Aliaską, o jiem užtenka ne tik pinigų, bet ryžto, noro bei jėgų tai padaryti, kažkaip tikrai džiaugiuosi už kiekvieną ir norėčiau sau ir savo šaliai to paties kažkada. kažkada…

kol kas ten, tame restoranėlyje, aš dirbu: bėgioju su lėkštėm, puodeliais ir stiklinėm, o juose blynai, kiaušinienės, skrebučiai, beikonai, burgeriai, kavos, šokoladai ir kitokios gėrybės ir kalorybės. tik man čia ne naujiena, ne pirmą kartą Amerikoj aptarnauju pusryčiaujančius. užtat pirmą kartą Aliaskoj. ir tai yra smagumynas kaip reikalas. aš eilinįsyk džiūgauju, kad patekau ten, kur turėjau patekti ir rast kuo skųstis nesugebėčiau. ačiū likimui, ačiū sau pačiai.

Aliaska, Aliaska… kai daug keliauji, nors ir neprarandi to noro patirti, pajusti, nors ir norisi vis naujo ir naujau, bet kuo toliau, tuo daugiau tavyje tiesiog azarto pamatyti kažką nematyto ir vis rečiau sustoji ir ištirpsti visiškoje tobulybėje. bet štai ima ir nutinka tai, ką jau seniai buvai patyrusi – tu pranyksti gamtos didybėje, tavo akys išvarva toliuose, tu panyri į nesibaigiančius ir besikeičiančius, vienas už kitą gražesnius ir tauresnius peizažus… paskutinį kartą būdama toli nuo namų tai patyriau Islandijoje, gal dar šiek tiek Šveicarijoje. aš esu šiaurietė, aš tokia šiaurietė! jūs galite atimti iš manęs dykumas, balto smėlio pakrantes ir žydrų jūrų vandenis, tik palikite lopinėlį miškų, ežerėlį vieną kitą ir jei dar kokį kalną su balto sniego viršūne karts nuo karto leisite veizėti per atostogas, tai ilsinsiu akis ir širdį kaskart vis kitaip ir vis panašiai.

negana to, kad esu apsupta grožio, dar aš bandau susigrąžinti tą rutiną, kurios labiau už viską pasiilgau, kurią labiau už viską branginu. aš myliu kiekvieną ramiai tekančią dieną, kurioje tarp panašumų įžvelgiu vis naujų atspalvių. būtent jie man yra brangiausi, gal net brangesni už tuos netikėtus, ryškius, bet trumpus blyksnius. man gera, kai gyvenimas teka ramia vaga, kai daugmaž viskas aišku, kai turiu ką veikti, bet turiu ir kada ilsinti kūną ir dvasią. vykdama čia aš užsibrėžiau du tikslus: išsigydyti širdį ir susigrąžinti ramybę. Kipre labai išsibalansavau, o grįžusi į Lietuvą per porą savaičių jau beveik siekiau kritinę ribą: pamečiau savo miego rėžimą, savo mitybos ir aktyvaus gyvenimo būdo principus. Kipre dirbdavau naktimis, mirkdavau lietuje, kepdavau saulėje, o Lietuvoje balansavau tarp visiško liūdesio, nerimo ir euforijos… mano planas artėjantiems trims mėnesiams yra atsigręžti ir sugrįžti į save, o tada išlipti iš lėktuvo Vilniuje ir šypsotis ta pačia nuoširdžia šypsena, kokią mano gimtas miestas matė dar šių metų pradžioje. tik kelios dienos čia, bet jaučiu, kad sekasi man, oj kaip gerai sekasi. kasdien keliuosi 4-5 valandą ryto, dirbu, randu laiko įvairiems reikalams ir nueinu 8 kilometrus savo išsiilgtomis šiaurietiško ėjimo lazdomis, vėpsodama į visus tuos minėtus grožius. šypsaus. kartais tikrai tyrai kaip kūdikis.

jaučiu, kad gerėja, gražėja ir pilnėja mano gyvenimas sulig kiekvienu žingsniu. tik reikia rasti šiek tiek daugiau laiko paskaityti ir dar reikia išmokti pasakyti „ne“ riešutų sviestui su džemu, kurie vilioja pasidaryti dar vieną sumuštinį. bet čia – laiko klausimas. tik vis kartoju – „svarbiausia, kad koks grizlis manęs nepasirinktų pietums, nes baisiai dar norisi pagyventi šiame nuostabiame pasaulyje, šį žavingą gyvenimą“. o pasirodo, kad ne tik meškinų, bet ir briedžių teks saugotis. kol kas aptikusi savo kelyje matuoju mūsų pėdsakų dydžius, nors ir žinau, kad ne jais stiprybę sveriame, ale vis vien įdomu.