kai būni svečioj šaly ir ateina Kalėdos, Velykos ar kokia valstybinė šventė, tai širdį dažniaus spusteli stipriau. prieš kelis metus viena sutikau Kūčias Portugalijoj. būtent tąsyk, kaip niekad ilgai ruošiausi ir rūpinausi, kad tą vakarą viskas būtų kaip namie.

šįkart Velykoms tiek nesistengiau, bet vis dėlto, paskutinę akimirką parduotuvėje į pirkinių krepšelį įsimeti raudonų dažų kiaušiniams, vis dėlto ryte velkiesi suknelę ir eini į bažnyčią, vis dėlto su nepaprasta meile pjaustai agurkėlius, krapus, tarkuoji burokėlius šaltibarščiams, o būsimus svečius lietuvius prie kuklaus, bet Velykų stalo kvieti su tokiu nepaprastai maloniu šventišku nekantrumu. ir kai susėdate, sudaužiate kiaušinius, ištuštinate lėkštes, pakalbate, pasijuokiate, išties širdžiai mieliau pasidaro, nors ir namai toli.

tik prieš stojantis nuo stalo močiutė nepasako „nieko tu čia nepavalgei, vaikyti“ ir tu supranti, kad taip, kaip namie, būna tik namie. bet tada aš paskambinu močiutei ir vos jai pakėlus ragelį netyčia sušunku „su šventom Kūčiom!“, o ji juokiasi ir sako „pataikei!“.

uh, kokios mielos man šios Velykos!