ir čia rimtai, nei aš noriu pasigirt kokia esu faina (nes turbūt daug kam visai nesu), nei koks gražus mano gyvenimas (nes svetimas gyvenimas mažai kam išvis rūpi iki smulkmenų), nei, kad esu bais miela (nes nuo pridėtinio cukraus visam amerikietiškam maiste, mano veidas darosi panašus į meškutės). ne, čia tiesiog čia toks lengvas pasakojimas su keliais paveiksliukais apie tai, kiek nedaug reikia (ir tau!), kad diena, kuri galėtų būti eilinė diena praleista ant sofos, taptų diena, kurią prisiminsi visą gyvenimą. na ar bent jau diena, kurią lydės šypsnys nuo ausies iki ausies.
sustoja automobilis su dviem šauniom moterėlėm viduje, kurios pasileidusios į tūkstančių mylių kelionę iš centrinės Amerikos į Aliaską. nėra turbūt nieko malonesnio už gerą moterišką kompaniją. ypač kai tos dvi personos, su kuriomis ką tik susipažinai, kaip pačios sako, yra kelionėje, yra stress- free ir yra laimingos. tai va taip ir važiuojam:
varom sau sustodamos, pasifotkindamos, pasipasakodamos. kelionė trunka daug ilgiau nei jos pačios planavo ir moterys juokauja, kad su jų noru stoviniuoti ir fotografuoti, galima ir dvi mylias važiuoti pusvalandį. bet aš tai nesiskundžiu.
vėliau pasitinka tas kelias iš daugybės girdėtų pasakojimų apie tai, jog kelionė į Valdez yra ne ką mažiau nuostabi, nei pati viešnagė ten. išties: kriokliai, uolos, kriokliai, miškai, kriokliai, uolos, kriokliai…
šitą, pavyzdžiui, vadina „arklio uodega“:
o tada, kai jau atsiduriu Valdez, koja už kojos, grožėdamasi ir stebėdamasi, žingsniuoju link namo, kuriame apsistoju pas merginą surastą per couchsurfing.com. šiaip esu rami, nes ji patikima, net pažįstama su kavinės, kurioje dirbu bosais. tik apsistoju jos draugų namuose, nes ji prižiūri jų šunis. ir vajetau jetau utiutiu, bet man tie šunys tai kažikas ir vienas iš didžiausių įspūdžių kelionėje.
kitą dieną mano rytas prasideda ne tik labai anksti (kaip įprasta) ir su puodeliu kavos (kaip įprasta), bet ir su vaizdu į uostą (kaip neįprasta):
vaikštinėju, mėgaujuosi, stebiu, tyrinėju ir džiaugiuosi savo spalvotu gyvenimu.
va čia šiek tiek įdomybių. Valdez labai gerai kimba. tai žvejyba čia klesti. o kas man pasirodo įdomiau, tai kad žvejai turi puikias sąlygas apdoroti savo grobį vos išlipę į krantą. yra tokie va pastatai:
juose gali išplauti, išpjaustyti, ar kad ir ką ten bereikėtų daryt (na nenusimanau šiaip šiuose reikaluose) su tomis žuvimis. gal čia tik man naujiena, bet atrodo tikrai civilizuotai ir tvarkingai. ir less mess namie ir mažiau „brangioji, sugrįįįžauuuu! šitąąą, aš čia sugavau, o tu išdarinėsi, okiukas?“ 😀
nu ir jau kai įvertinau visus žuvies apdorojimo postus, patraukiau kažkur tolyn. aš gi be didelio plano tokia. maždaug einu kur kojos veda. o jos nuveda įdomiausiom kryptim. tik pasirodo, kad šįkart ne tik mano kojos, bet ir kažkieno letenos vedė ten pat. beslampinėdama pasuku galvą ir matau, kad į mane atpūškuoja, atlekia, atskrenda juodasis lokiukas. kadangi rankose telefonas, tai greit padarau kadrą (melsdama Dievą, kad tai nebūtų paskutinysis kadras mano gyvenime) ir jau traukiu dujų balionėlį meškoms, bet tada, o stebuklėli, visai kaip ir mano susitikime su briedžiais, keliu atrieda automobilis. meškinukas pakeičia kryptį ir neria į krūmynus, o vairuotojas man sako, kad čia ne bajeris ir kad šitas mažylis man gali padaryti labai daug bėdos. todėl kelis šimtus metrų aš einu, o automobilis mane lydi.
po to kokį pusvalanduką padrebėjo kinkos kai pamodeliavau įvairias prabėgusios situacijos baigtis, bet ilgai ties tuo neužsibuvau ir nėriau į tolimesnę pažintį su Valdez.
bene geriausia dalis buvo du miesto istorijos muziejai. ir čia jau visko nepripasakosiu, nes pati ten išbuvau kelias valandas ir vos ne vos save iš ten iškrapščiau. muziejuose pilna visko ir visaip. daug ką galima net liesti, o man labai patinka liesti. žodžiu, amerikietiški miesto muziejai yra savotiški, bet labai smagūs.
na ir galų gale, užtektinai prisisėdėjus paskutiniam muziejuj, sužiūrėjusi visus filmus apie aukso karštinę, žemės drebėjimus ir tsunamį Valdez, išsikrapščiau iš ten ir suvokiau, kad ši kelionė turi pabaigą ir jau turiu judėti jos link.
taigi, aš vėl buvau kelyje. šįkart išsipildė mažytė svajonė prasilėkti kelis šimtus mylių amerikietišku furgonu. o dar kai vairuotojas pastorius, kuris leidžia gospel chorų muziką, kur pagrinde žodžiai maždaug „Jesus loves me, Jesus loves me, Jeeeeesus loveees me!!“ tai išvis, patiri tokį nuotykį..! ne dėl to, kad muzika susižavėtum, o tiesiog smagu pajaust atmosferą, kurios niekur kitur nepajusi tik amerikietiškam furgone lekiančiam pavėjui per kanjoną su daina apie mylintį Jėzų.
ir bam, net pamačiau atsivėrusius furgono vidurius:
taigi, smagi dienelė buvo. gero ir jums vėjo, mano mielieji! nesustokit!
