mano kelionė į Aliaską truko tikrai gan ilgai: pora dienų Kopenhagoj, per kurias supratau, kad artimiem žmonėm pasakyti sudie kartais vis dar taip pat sunku, kaip ir prieš daugelį metų (o jau maniau, kad išmokau…); beveik para praleista Toronto oro uoste tampantis su dviem lagaminais, didele rankine ir su ta dar šiek tiek sudaužyta širdim, kurioj darsyk viskas susimaišė, persipynė, nuolat kažkas vyko ir dažnai apnikdavo ne pačios geriausios emocijos.

kai lėktuvas mušėsi pro debesis ir leidosi Vankuveryje, įvyko atradimo akimirka. aš tuos momentus laikau taškais, palaimingais nušvitimais ir niekad nepaleidžiu, nes ties jais prasideda patys didžiausi pokyčiai. šįkart supratau, kad man prieš akis trys mėnesiai ir aš juos skirsiu tam, kad mano širdis vėl būtų tokia, kokia buvo praėjusį rudenį – visiškai sveika, didi, pripildyta meile gyvenimui ir be menkiausio skausmo ar ilgesio praeities šešėliams.

norėjau visa tai užtvirtinti, tad kai praėjau pro visus patikros postus ir mane pasveikino užrašas „welcome to the United States“ aš nusipirkau sau kvepalus. tai mano vieni mėgstamiausių, jie man asocijuojasi su tokia persona, kurią vienądien pažinau ir po to ilgai kartojau, jog tai geriausia diena mano gyvenime. ji įnešė į mano pasaulį labai daug meilės, šviesos, džiaugsmo ir koks sutapimas – kvepalai, kuriuos ji dievino tuo metu, kai susipažinome vadinosi „i love love“. tai aš po to jais dažnai pasipurkšdavau riešą parduotuvėje ir vis uostydavau uostydavau ir laisvai galėjau įtraukti į savo kvepalų kolekciją, bet vis delsiau. tik šįkart vos juos išvydusi supratau, kad atėjo tas metas.

man labai daug gyvenime reiškia kvapas. jis dažniau nei norėčiau sugrąžina ne tik į pačius geriausius prisiminimus, bet ir į liūdną ilgesį. kelis paskutinius rytus prieš išvykimą, sukeldavau sau tą trumpą skausmą, lyg staigiai adatoms susmingant širdin ir vėl pasišalinant, kai pasipurkšdavau kvepalais, kurių buvau pasiilgusi, kurių nebuvau pasiėmusi į Kiprą ir kurie dabar reiškia viską, kas buvo iki tos kelionės, primena tai, kas jau baigėsi, negrįš ir primena tą, kuris dingo iš kasdienybės į kurią tiek daug laimės įnešdavo.

todėl tą tikrumo akimirką, kai lėktuvas skrodė debesis ir jau beveik matėsi žemynas, aš nušvitau, aš supratau ir aš sau tariau „šiaip jau, Ona, atėjo metas išvalyt širdį ir tu tą puikiai supranti. šiaip jau, čia geriausia proga tai padaryti. ir šiaip jau trys mėnesiai yra pats tas. ir tu neapsimesk dabar, kad nieko nereikia daryti, nes pati jauti, kad nesusitaikei ir jei toliau sau nepripažinsi to, skaudinsies praeitimi, tai tu ir po šitos kelionės negrįši pasveikusi“. tada, tam debesy, aš apsisprendžiau.

kuo toliau gyveni, tuo geriau sugebi susidoroti su širdies skausmais, bet gali apgauti visą likusį pasaulį, tik ne save – neįmanoma per vieną dieną atsisveikinti su tuo ką nuoširdžiai puoselėjai ir auginai bent keletą mėnesių. todėl kai stoji akis į akį su savo dužusia viltimi, kai supranti, jog tikrai tikrai dar ne viską paleidai, o paleisti reikia, tai va tą momentą tik gali vadinti tikruoju, kur jau prasideda gijimas ir tada tu esi verta pasikvepinti meile.

esu beveik tikra, kad rugsėjo mėnesį grįšiu būdama tokia pati Ona, kokia praėjusiais metais grįžo iš Bulgarijos. taip, tai darbas su savimi, bet man jau dabar geriau, nes žengiu pirmus žingsnius. ir dar, aš įsimylėjusi Aliaską! o juk sena meilė gydoma nauja. tad dabar naujas etapas, etapas, kuris truks tris mėnesius, etapas su nauju kvapu, etapas kelionėj ir tada aš oj kaip sugrįšiu ir oj kaip nersiu į gyvenimą Vilniuje!

P.S. apie pačią Aliaską dar pasakosiu ir pasakosiu, kantrybės! ir foto bus ir istorijų. kol kas mažai mačiau apart oro uosto ir viešbučio kambario, kuriam pagaliau išsiilsėjau, išsimiegojau ir prisikvepinau. 🙂