jeigu tu mielas, ar miela, skaitei prieš kone tris mėnesius mano įrašą apie sudaužytą širdį, kurią atgabenau Aliaskon išvalyt ir vėl parengt meilei, tai žinok, pasirodo, jog Aliaska tikrai vaistas neprastas, tik dozė turėtų būti itin subalansuota.
pirmi du mėnesiai gyvenimo toli nuo civilizacijos, nepakartojamo, žodžiais neaprašomo grožio apsuptyje, buvo perpildyti begalinio džiugesio, smagių atradimų ir naujų patirčių, tačiau įžengus į tą trečiąjį mėnesį kažkaip pasirodė, kad ne vien gėlės žydi ir saulė šviečia širdy, kuri taip toli nuo namų.
galbūt dėl to apleidau net savo blogą, apleidau savo vidinį pasaulį, savo vakarinį skaitymą, savo gilesnius apmąstymus. o tada man prasidėjo alergija ir vienok žmogus gali būti laimę atradęs, bet kai pradedi jaustis blogai fiziškai, esi kažkur, kur viešasis transportas egzistuoja tris kartus per savaitę, o klinikos atsieitų šimtais, ir tu nežinai kas tau darosi, bet kasdien pabundi vis blogiau jausdamasi, tai patikėk galvoj mintys sukasi ne tokios, kokiomis norėtųsi dalintis.
galų gale, pasirodė, kad pigūs amerikietiški skalbimo milteliai yra kone didžiausias priešas mano gyvenime. ne meškos, ne briedžiai, ne žemės drebėjimai, o tie keli žiupsniai kvepiančių miltų į skalbimo mašiną mane pribaiginėjo pastarąsias dvi-tris savaites. bet neapsakomo gerumo tas jausmas, kai vieną rytą pabundi jausdamasi daug geriau ir supranti, kad atradai priežastį, kad supratai, kas tave privertė taip ilgai kankintis. tikrai, nuo tada kiekvienas rytas vis geresnis, geresnis ir mielesnis. kiekvienas naujas nubudimas jau beveik savaitę tapo neišpasakytu džiaugsmu, nes tu įvertinai, ką reiškia nubusti ir suprasti, kad tau nėra nieko blogo, o jeigu nėra nieko blogo, vadinasi viskas vien panorėjus gali tapti labai gerai.
tik tos paskutinės likusios savaitės pradėjo ne eiti, o slinkti. mažiau poilsiautojų, mažiau veiklos darbe, daugiau trinties su tais pačiais žmonėmis. ir kai jau pradedi braižyt kalendorius ir braukyt dieneles, tai supranti, kad iš visos sukauptos išminties šįkart šnipštas, nes „mėgaukis šia akimirka“, „gyvenimas žavingas, kad ir kas benutiktų“ kažkaip nebegalioja, kai mintys sukasi vien apie „atsibodo“ ir „noriu namo“. bet žmogus yra tokia būtybė, kuri kartais įstumia save į pačias keisčiausias situacijas, net nelabai malonias tam, kad išgyventų ir paskui įvertintų. o gal kaip tik tais išgyvenimo momentais gimsta pačios geriausios idėjos, ar naujo etapo vizijos.
tad grįžtant prie pirmojo klausimo – ar pavyko pagydyti širdį? galiu vienareikšmiškai tarti „taip“. ir vėlgi, ne per linksmybes, o joms pasibaigus supratau, kada gi įvyks tas tikrasis išgijimas. taigi, čia kaip su alergija – pirmiausia turi surasti priežastį, kodėl tau vis dar skaudu ir ją absoliučiai pašalinti. man jau šimtąsyk atrodydavo, kad viskas gerai, bet kažkas tik čiupt už skaudesnės temos ir persmelkia, perrėžia iš vidaus.
turbūt rasti alergijos priežastį buvo daug lengviau, nei vis dar sopančios širdies. bet galų gale ir čia galima sušukti „eureka!“. taigi, širdies neužlopysi ir neprisiversi patikėti, jog nutiko, geriausiai kaip galėjo nutikti, jei akys nedegs gyvenimu. širdis turi pajusti, jog ji laisva. mano širdžiai alergija nuo per menkos savivertės; nuo netikėjimo, jog tai, kas geriausia dar bus, ne buvo; ir labiausiai nuo nostalgiškų prisiminimų.
taip kaip vieną dieną išskalbiau visus savo rūbus, pagalves, pledus, patalynę su ekologiškais skalbimo milteliais ir jau kitą rytą pabudau jausdamasi daug geriau, taip neseniai pradėjau plaut iš savęs visus dvejojimus, gailėjimusis, ilgėjimusis to, kas nesukelia nei menkiausio džiaugsmo, bet tiesiog dar yra manyje ir mane niokoja. va taip va.
ačiū labai, jei iki čia perskaitei, malonu kažkaip. o šiaip tai, patikėki, visi mes kažkam turim alergijas ir prisiekiu, nėra nieko geresnio kaip atrasti ir pašalinti jos priežastį, kol netapome lėtiniais ligoniais. ir tada išvien kiekvienas rytas vis geresnis, nes užtenka tik nubusti, kad jaustumeisi laimingu žmogumi:)
