asmeniškumai

vienatvės nėra

šeštadienio popietę pro pravertą langą veržiasi kokie +28, sėdim su miela grupioke mano kambary ir rašom bendrą darbą. staiga į duris pradeda baladotis butiokė prancūzė ir įsiveržusi pareiškia, jog ji su kitu mano butioku išvyksta pakeliaut iki pirmadienio. atsisveikinam. ir tada jau su grupioke pro langą stebim, kaip jie pasidavę palaimingam džiaugsmo pliūpsniui dainuodami šoka į išnuomotą automobilį ir tiesiog nurūksta gatve. mano grupiokė žiūri į juos su lengvu pavydu, o aš su lengvu pavydu žiūriu į save.

nėra nieko geriau, kaip kartais likti vienai. kokie nuostabūs tie žmonės aplinkui, bet ir kokia nuostabi ta vienuma.

susitvarkiau namus ir jau antra diena, kai laiks nuo laiko net prisimerkiu iš malonumo, nes viskas vis dar savo vietose. kriauklėj nėra nė neplauto arbatinio šaukštelio! to šie namai seniai nematė. ir nesu aš kažkokia ten pedantė, bet… ..nu gal šiek tiek ir esu.

klausau muzikos. klausau garsiai. klausau per incognito window, nes nuo to džiugesio norisi klausyt tokių nesąmonių, kad prieš save pačią paskui būtų nejauku matant youtubės rekomendacijas.

visos durys atidarytos. ir šiaip, kam tos durys namams, kuriuose vienas žmogus?

atsikeliu penktą ryto, baladojuosi ir garsiai klausau radijo. o dešimtą valandą vakaro niekas nesibaladoja ir perskaičius kelis knygos puslapius, palaimingai šypsodamasi užmiegu.

išties, jau nuo ankstyvosios paauglystės man vienas iš geriausių jausmų gyvenime yra tas, kai namie lieki visiškai viena ir žinai, kad tai truks ne porą valandų. aš nemeluoju, šis jausmas nesupainiojamas su jokiu kitu ir mane jis privečia taip giliai kvėpuoti iš laimės, kad kartais, rodosi, pritrūksiu oro. aš nebijau vienatvės. aš žinau, kad būti vienai, tai nėra vienatvė, tai tik fizinė padėtis. tu esi viena, bet tau nieko ir netrūksta, nes puikiai žinai ką turi. nebūtina viską turėti čia ir dabar, šalia, kad būtum laimingu žmogumi – užtenka turėti save. ir kai esi viena, tai kaip tik – išsigrynini tai, kas yra tavo, nes aplink mažiau foninio triukšmo, daugiau ramumų, mažiau nereikšmingų detalių, daugiau savęs.

meluočiau ir raudonuočiau, jei sakyčiau, kad nėra nieko geriau, kaip tik buvimas vienumoje. nes visiškoje, nuolatinėje, absoliučioje vienumoje aš matau tik liūdesį. mūsų gyvenimai – tai sugebėjimas balansuoti tarp buvimo vienumoje ir buvimo su kitais, pačiais brangiausiais. man liūdnai atrodo tie, kurie visiškai nepasilieka asmeninės erdvės, laiko tik sau, bet lygiai taip pat su nerimu žiūriu į tuos, kurie siekia tik atsiriboti. kažkur per vidurį yra mūsų laimė. čia prisimenu, kaip viena dėstytoja man sakė, kad labiausiai wow dalykas gyvenime, tai sutikti kitą tokį žmogų, kuriam gera būti ir vienam, o tada tiesiog būti kartu. kokia žavinga teisybė!

išties, vienuma yra labai pilnatviška, jei tik mes nesame pripildę save destrukcija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *