asmeniškumai

svarbiausias daiktas lagamine

pradėjau po truputį krautis lagaminą. bet tik todėl, kad aplink daugybė daiktų, kuriuos pirkau būtent kelionei. ypatingai daug visko – šuniui. net kažkaip pasijaučiau lyg tikrai būčiau ta mama, kuri pirma pasirūpino viskuo, ko reikės jos mažylei, o pati savo čemodaną susikraus paskutinę naktį, likus kelioms valandoms iki skrydžio ir aiškiai kažko pritrūks, kažką pamirš.

buvau sau pasižadėjusi, kad daugiau jokių ilgų kelionių. dar pieš kelias savaites su vienu bičiuliu, bevaikštinėjant Vilniaus gatvelėmis pasakiau „niekur kitur būt nenorėčiau ir nebebūsiu. jau tuoj bus metai, kaip aš čia, bet vis dar negaliu atsidžiaugti, kad pagaliau sugrįžau į savo miestą visam laikui“. kartais tikrai gal geriau patylėti. nuryti savo entuziazmą. pasilikti sau savo ryžtingus mostus. čia panašiai kaip apsiskelbti visiem, kad tikrai metei rūkyti ir kitą dieną tyliai rausti su sukąsta cigarete dantyse.

nors koks gi skirtumas, kad pasakiau vienaip, o padariau kitaip, juk taip žmogiška yra, kai mintys, žodžiai ir veiksmai nesusiderina tarpusavyje.

užtat šiandien, likus kone lygiai dvejoms savaitėms iki skrydžio, šiek tiek išsigandau. išsigandau, nes bandydama perdėlioti žvakes ir žvakides ant savo miegamojo palangės, supratau, kaip to pasiilgsiu, kaip myliu savo namus, kurie yra dar taip toli iki tobulumo, bet mieli iki pačių giliausių širdies kertelių. labai pasiilgsiu visko, kas susiję su namais. ir ne tik.

pasiilgsiu Lietuvos. ir Vilniaus. miesto, kuris turi sielą. miesto, kuriam aš jau seniai suteikiau kūnišką pavidalą ir jis man visada buvo ir bus tas jaunas, žavingas filosofas, kuris eidamas Pilies gatve galvą kelia taip aukštai, kad dažnai kažkur užkliūna, bet niekada neužsigauna savigarbos. toks man jis. ir tokio aš jo visada ilgiuosi, kai būnu toli.

pasiilgsiu žmonių. tik apie tai noriu patylėti. ir šiaip, kalbėti apie kitus žmones ir santykius su jais turbūt nederėtų. bent šįkart.

žinau, kad viskas bus gerai, nes dar niekada kitaip nebuvo mano gyvenime. bet vieną savo daiktą jau įsidėjau į lagaminą. patį svarbiausią. įdomu, ar kas nors atspėtų iš trijų kartų, kas tai. prisimenu, kai gan plačiai pasklido mano interviu apie keliavimą po Europą, tik su vienu maišeliu ant peties, tai gavau nemažai privačių žinučių iš visokių nepažįstamųjų, kurie labai norėjo sužinoti tikslų mano kelioninio maišelio turinį. tai aš vieną komponentą galiu atskleisti. tai yra Lietuvos vėliava. ji jau lagamine. su ja visada ramiau. ji suteikia stiprybės ir vilties, net jei esi už daugiau nei 7 tūkstančių kilometrų (išbandyta), tai esu tikra, kad padės ir šįkart, būnant tik už tūkstančio. jau vien dabar kažkaip lengviau pasidarė, kad tikrai įsidėjau ir tikrai nepamiršiu.

išties, gyvenime galbūt nėra nieko svarbesnio už tą žinojimą, kur yra tavo namai – mieli širdžiai iki begalybės ir visada laukiantys sugrįžtančios.

Ona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *