jei po keturių metų tylos sugrįžau į savo blogą, reiškia, kad tikrai yra ką papasakoti. tiesa, papasakoti buvo apie ką kone kiekvieną gyvenimo dieną, o pastaraisiais metais buvo tiek daug daug visko – vidinių virsmų, buto remontų, nuotykių, bet vis užtekdavo kokio feisbukinio postuko pasidžiaugimui, o blogas grimzdo į letargo miegą. bet šiandien aš čia. pradėkim iš naujo.

taigi, kas tokio įvyko, kad net blogą prisiminiau?

vieną dieną, eilinę dieną (rojuj!, arba paprasčiau tariant – Lietuvoj), bežiovaudama prie kompiuterio, berefreshindama instagramus, nusprendžiau užsukti į aruodą ir peržvelgti nekilnojamo turto gėrybes. kartas nuo karto aš apžiūriu brangiausius butus Vilniuje, parduodamus butus savo gatvėje ar net garažus ir parkingo vietas apylinkėse, puikiai suvokdama, kad nelabai aš ką iš to galiu įpirkt, nes net mano gatvėj parduodama parkingo vieta kainuoja 16 gabalų. ale tą dieną nė iš šio nė iš to, o gal tiesiog pasąmoningai, iš labai ilgai atidėlioto reikalo, paieškos langelyje pažymėjau sklypus Dzūkijoj.

kai su Lotta buvome Norvegijoje, tekdavo tvarkyti namelius kalnuose, kurie vadinami hytte. kartą viename net nakvojome, nes kambarys, kuriame įprastai gyvenome buvo išnuomotas (o mes į nuomos kainą buvom neįskaičiuotos). tąsyk, pabudusi ryte mažame namuky, paleidusi šunį lakstyt, pati atsisėdau su kava ir knyga terasoje ir pasakiau sau ir savo ciucei aiškiai „vieną dieną, mes turėsime tai Lietuvoje. mylimiausioje, pušingoje Dzūkijoje, kurioje tiek daug mano vaikystės dienelių prabėgo berausiant duobes, begrybaujant nuodingus grybus ir bebėgant nuo nenuodingų gyvačių. tik nesvarbu, ar su vaizdu į upę, ežerą ar mišką, bet tai bus mūsų namukas.“ Lotta pritariamai vikstelėjo uodegą, kad aceit „pasirašau po kiekvienu žodžiu“. bet kadangi Lotta tėra kartą uždirbus 50€ iš filmavimosi reklamoj (ir tai yra daugiau nei uždirba 99,99% statistinių LR pilietybę turinčių šunų, atsiprašant), tai ji čia per daug įtakos mano sprendimams kur ir kada pirkt sklypus neturi. nors nemeluosiu, labiausiai sklypo užsimaniau pamačius jos žvitrias akutes, kai tą rytą ji gainiojosi pievelėj be pavadėlio.

va įrodymas iš feisbuko, kad 2018 metais suformulavau savo svajonę:

tačiau sugrįžusi po vasaros Norvegijoje laikiausi teises, remontavausi butą ir mašiną, blaškiausi magistro baigimuose, visokiausiuose romanuose ir kelionėse po Lietuvą. nustūmiau svajonę nuo savęs, nes atrodė, kad tinkamas laikas neateis dar ilgai. ir tada tas sklypas rado mane. pamačiau ir supratau „čia mano!”

gal būčiau ir ilgiau mąsčiusi, kad čia mano, bet gal dar ne visai laikas, bet pardavėjas susisiekė su manimi, nes pasižymėjau jo skelbimą ir pasiūlė nuvažiuoti apsižiūrėti.

daug nelaukusi, karštą vasaros dieną pasiėmusi draugę, nuvykau 75 kilometrus nuo namų ir apžiūrėjau sklypą. tik gal kiek neatidžiai atsižvelgiau į pardavėjo atsiųstas koordinates.

sklypas, kurį apžiūrėjau buvo su laaabai daug medžių, beveik miškas ir labai man patiko, bet kėlė ir nemažai nerimo, nes atrodė, kad ateities namelio ten net nebus kur įterpti neiškertant vieno kito medžio.

čia mudvi, kai galvojom, kad aplankėm savo būsimą sklypą:

grįžusi jau pradėjau svajoti, žiūrinėti savo pasidarytas nuotraukas ir lygindama jas su nuotraukomis skelbime, supratau, kad apžiūrėjau NE TĄ SKLYPĄ.

tad sekančią dieną su drauge vėl lėkėm į Dzūkiją 75 kilometrus ir šįkart jau tikrai apžiūrėjom TĄ. tądien važiavau su didžiule baime, nes pirmasis sklypas man visai patiko ir labai bijojau, kad tikrasis nepatiks. bet o dievai… tikrasis buvo dar geresnis! mano būsimąjame sklype taip pat auga pušys, bet jų ne tiek gausu ir jau dabar aiškiai matau vietą, kurioje norėčiau statyti namą. tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.. negalėjau atsidžiaugti, negalėjau daugiau nieko daryti, tik džiaugtis.

o kaip viskas klostėsi toliau? dar nespėjusi grįžti į Vilnių, jau rašiau pardavėjui, kad perku. kitą dieną sumokėjau rankpinigius ir dabar laukiu rugsėjo 29 dienos, kuomet yra sutartas vizitas pas notarę.

kartais padrebu, kad tik viskas būtų pagal planą, nes esu pernelyg įsijautusi, kad čia jau tikrai mano, nors parašo ant dokumento dar nėra.

daug prirašiau, o net nepapasakojau kaip atrodo tas mano sklypas. tad jei kažkas tiek įveikėt, tai dar bus tęsinių:)