įžvalgos

stabtelėti ir tiesiog būti

nuotrauka © Austėja Laurinavičiūtė

egzaminas;
tada kitas egzaminas;
dar rašto darbas;
dar būtinai reikia nuvažiuot į IKEA;
būtinai turiu išmatuot visą vonios kambario plotą;
šiaip būtinai, nepaisant nieko, nueit aštuonis kilometrus kasdien;
o, turiu kelias laisvas valandas! rašau žinutę draugei, gal nori į svečius;
dar noriu parašyt į blogą, tik niekaip neprisimenu apie ką…

sustoju. ai, tai juk apie tai ir noriu parašyti.

kai atsiguli į lovą, dažniausiai ateina visa ta minčių virtinė: neužbaigti darbai, neaiškumai, suklydimai, paklydimai, o kartais netikėtas kūrybiškumas, nes mintys galvoje pradeda dėliotis taip gražiai, kad rašai posmą po posmo, lyg poeziją. aišku ryte nieko neatsimeni, tiesiog neri į naują dieną, kuri kažkaip praeina ir tik vakare vėl prieš akis išnyra šitiek daug svarbių, gražių, įdomių minčių ir detalių.

kažkas manęs klausė „ar tu nepastebi, kad kai stovi automobilių spūstyje prisimeni labai svarbius dalykus, kuriuos jei ne ši sustojimo akimirka, tai būtum gal ir užmiršus? pavyzdžiui, kad ryt tavo senelio gimtadienis.“ tikrai, būna. priverstinai sustoji. prisimeni. ir net persmelkia.

Katinas rimsta saulėkaitoj.
Šuo – žolynuose.
Vėžlys – ant akmens.
Varlė – ant lelijos lapo.
Kodėl žmonėms tai nepavyksta?

(Dao išmintis)

tikrai, kodėl žmonėms nepavyksta mėgautis savo būtimi ir neužsiimti niekuo kitu? ar kai sustojame, mes išsigąstame to, ką pastebime savyje? ar sunerimstame dėl nieko neveikimo, nes tai gali būti traktuojama, kaip laiko švaistymas? o gal kai sustojame, niekas mūsų nebeblaško ir mes jaučiame patį tikriausią egzistencinį nerimą? o gal mums neįprastas gyvenimas be milijono minčių galvoje?

dar niekada neišgyvenau tobulos pilnatvės akimirkos bėgdama ir nieko aplinkui nematydama. žmogus dažnai gyvena chaotiškoje aplinkoje ir pats tampa skubantis, atsainus, nekreipiantis dėmesio į jį supantį pasaulį. o kaip teigia ta pati Dao išmintis, stebėdami gamtą mes galime daug išmokti – čia niekas nevyksta veltui, čia nėra karo, čia natūraliai siekiama tobulumo. kodėl žmonėms tai nepavyksta? galbūt mes paprasčiausiai užmiršome koks trapus ir trumpas mūsų gyvenimas, arba darome viską, kad neprisimintumėm?

būti laimingu įmanoma tik tampant visumos dalimi, o ne atsiskiriant. aš esu laiminga kai sustoju ir pajaučiu akimirkos žavesį ir nenuspėjamo gyvenimo tėkmę.

aš stebiu žmones: man artimus ir brangius, bei tiesiog pažįstamus ir sutiktus įvairiose bendrose veiklose. labai daug jų nelaimingų. ir tas nelaimingumas vienareikšmiškai nepriklauso nei nuo jų socialinio statuso, nei nuo darbo pobūdžio, nei nuo turimo turto, nei nuo sekėjų skaičiaus feisbuke, nei nuo pajamų, nei nuo antros pusės grožio. dažnai net priešingai – laimingi būna tie, kurie neturi tų visuomenės primetamų atributų simbolizuojančių ypatingą gerbūvį. tarsi bandydami savo gyvenimus įprasminti per dalykus, kurie lyg ir turėtų reikšti laimę, mes juos įgiję ir nepajutę tikrosios laimės labai nusiviliame. o iš tiesų, mačiau daugybę laimingų keliautojų tuščiomis kišenėmis, net nežinančių kur tiksliai miegos rytoj, tik pilnomis įspūdžių akimis ir pilna širdimi meilės pasauliui. ir vėlgi, tai tik vienas iš pavyzdžių, kuris nebūtinai diktuoja kiekvienam tinkantį laimės receptą. bet galbūt vietoj to bandymo tiesiog nuolat kažką daryti, reikia sustoti ir paklausti savęs, koks kelias būtų mano laimė. ir galbūt taip stabtelėti reiktų dažnai.

viskas slypi ten, viduje, kur mes norime jausti arba nejausti. kur pasirenkame mylėti arba nekęsti. ten, viduje, mes pradedame savo tikrąją karjerą. ten mes kopiame pačiais svarbiausiais laiptais savo gyvenime. ir todėl labai svarbu sustoti ne tik vakare, ne tik automobilių spūstyje, bet kuo dažniau, kad leistume sau tiesiog pabūti su savimi, išsigryninti, atsipalaiduoti, patirti gyvenimą. sustoti, kad jaustume save, o ne vien žvalgytumėmės į mus supantį išorinį pasaulį bandydami užsimiršti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *