Be kategorijos

ruduo. lyriniai nukrypimai.

susitngęs praeivis tuščiomis akimis žiūrėjo į ramią Neries vagą. buvo ruduo, pečius slėgė cepelinų spalvos dangus, o po kojomis šlamėjo geltoni, raudoni, rusvi, ryškūs, permatomi, sudžiuvę lapai. niekas jo nepaėmė už peties ir nepaklausė „kaip tu?“, kai atsisėdo ant suolelio ir nubraukė ašarą. atvirkščiai – šalia sėdėjusi žmogysta apsimetė nieko nepastebėjusi, atsistojo ir lėtai nukiūtino. jis sekė, kaip pamažu blėsta tas siluetas, o galiausiai už kampo visiškai pradingsta. gaila, kad nepaklausė, nes taip norėjo pasakyt, kad pravirko iš meilės šiam vieninteliam, ramiam, viską savy turinčiam, tobulam gyvenimo momentui.

Užupy, prie Vilnelės, pragertos akys tavęs prašė cigaretės. „nerūkau“. o nuėjęs už kampo surūkei dvi – vieną, nes buvo laikas, kitą, nes pats pasibodėjai savo šykštumo.

dabar, kažkurioj pasaulio vietoj, mergina iššoko iš važiuojančio automobilio. nusibrozdino kelius, alkūnes, sukniubus pakūkčiojo ir tvirtai tarė „daugiau niekada netranzuosiu“, o tada pakėlė nykštį, nes labai norėjo namo.

kai prasidėjo vasariški karščiai, sėdėjom prie ežero ir tu man sakei „toks geras oras, o džiaugtis negaliu, nes mano širdis sudaužyta“. vakar susitikom ir prabilai „liūdna, depresija, ruduo, o, pameni, taip gera buvo tada prie ežero vasaros pradžioj, net nepaisant to, kad kentėjau nelaimingą meilę..?“ o aš galvoju, kad pamenu tik tavo širdgėlą ežero atspindy. bet tyliu. gal susitiksim žiemą ir kartu prisiminsim, koks buvai laimingas rudenį?

mes tokie keisti. pilni prieštaravimų. kartais – su laimės ašarom akyse, o atrodom tarsi pamišėliai; kartais – pilni šykštumo, kurio patys nepernešam; kartais – pasižadėje save saugoti, mylėti ir jau po akimirkos pasidavę; kartais – idealizuojantys praeitį, nors ji pilna liūdesio. mes išties keisti.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *