įžvalgos

(pri)imti gyvenimą

gyvenimas ne vien apie tai, kokie esame laimingi ir kas daro mus laimingais. gyvenimas ir apie tai, kad esame liūdni, susimastę, susikrimtę, bet tame nėra nieko blogo. ir ne visada mes siekiame būti džiugūs, ne visada norime būti gražūs, nes kartais norime tiesiog būti. aš mėgstu šypsotis, bet galbūt šiandien šypsojausi mažai, nes visai nesinori. norisi būti tyliai ir vienai. norisi atsigulti ant grindų, atremti galvą į nuo lovos nutįsusį rožinį pledą ir glostyti man ant pilvo galvą padėjusį šunį. kartais norisi nekedenti pagalvėlių ant sofos. norisi dar vieną dieną neišnešti šiukšlių.

kartais mes labai ramūs ir tame nėra liūdesio. kartais mes labai žaismingi, bet sieloje žioji tuštumos. kartais tuščiomis kišenėmis, bet to niekas nežino. kartais su didelėmis sumomis sąskaitose, bet to irgi niekas nežino. kartais esame prie didžiulio stalo su daugybe draugų ir labai vieniši. kartais visiškai vieni ir pilni meilės. kartais mes čia, namuose, bet mintimis klaidžiojame po Aliaską. kartais mes ten, už septynių tūkstančių kilometrų, bet užmiegame tik įsivaizduodami, kad padėjome galvą ant savo patogiausios pagalvės Vilniuje. kartais mus paima už rankos ir palydi iki namų durų. kartais mes patys nueiname prie durų už kurių kažkas apsimeta, kad nieko nėra namie.

gyvenimas kupinas svyravimų. didžiausia mūsų klaida – manyti, kad ties kažkuriuo momentu atrasime raktą į tikrąją, amžiną laimę. didžiausia klaida – tikėti, kad Tolimųjų Rytų kalnuose, šalia vėjo nugairintų bonsai medelių, sėdėdami lotoso pozoje ir medituodami, galėtume atrasti amžiną sielos ramybę, o vienintelis stabdis yra tik tai, kad neturime pinigų tokiai kelionei. didžiausia klaida – neleisti sau iki galo džiaugtis, kai viskas duotajame momente yra tobula. didžiausia klaida – drausti sau pravirki, kai išties graudu.

žinau, kad mes visi, net pačią geriausią dieną gyvenime, bent akimirkai šiek tiek išsigąstame, nes suprantame, kad ir ši diena baigsis, o visi tie, kurie ją padarė geriausia, kažkada mus gali palikti. jau dabar, laimingiausią dieną gyvenime, mes bijome netekti. jau dabar mes šiek tiek nerimastingi. ir kitaip galbūt nebus. ir kiek esu girdėjusi istorijų, kai žmonės sustabdė save pačiame laimės įkarštyje, nes išsigando, kad nebekontroliuoja situacijos, kad per daug pasidavė jausmui, kuris toks neracionalus, ir nusprendė geriau jau būti toje saugioje zonoje, kur mažiau rizikos, kur kontroliuoji situaciją, nes esi vienas, padėties šeimininkas. tik deja, laimė tais atvejais dažnai nekoreliuoja su racionalumu.

žinau, kalbu tik tai ką jaučiu. suprantu puikiai, kad galbūt tik vienas kitas perskaitys iki galo šias mintis ir geriausiu atveju koks vienas palinksės galva. žinau, kartais aš pati galvosiu, kad nuo šiol iki gyvenimo galo viskas bus kitaip. bet šiandien negalvosiu. šiandien leisiu sau tiesiog būti, neguosiu savęs ir žinosiu, kad dar ne kartą gyvenime gailiai pravirksiu, gal susidaužysiu širdį, gal prieš miegą suvalgysiu pakelį čipsų, gal jausiuosi begalo vieniša, gal beprarandanti tikėjimą, gal ilgėsiuosi. bet tik suvokdama, kad tai yra neišvengiama, pajusiu palengvėjimą. tik dar kartą sau priminsiu, kad nepabuvusi čia, neįvertinsiu, kaip yra kitur; nepajutusi liūdesio, neišgyvensiu laimės; neleidusi sau ištuštėti, neturėsiu vietų, kurias vėl galėčiau pripildyti.

šiandien gera tiesiog būti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. ir kažkodėl šiuo metu jaučiuosi išties laiminga.

nemeluoju,
Ona

nuotrauka – Morkfoto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *