asmeniškumai

pogimtadieniniai pamąstymai

praėjo mano gimtadienis. bandydama pasverti savo gyvenimą, o ypač pastaruosius metus, suvokiu, jog tai labai sunkiai įvykdoma – nepakartojamo gerumo dalykai, kuriuos turėjau prieš metus, iš mano gyvenimo išnyko lyg dūmai, o vieni iš tų nuostabiausių, kuriuos labiausiai branginu dabar, prieš metus tebuvo neišsipildžiusios vizijos. niekas tau nepriklauso visu 100% ir todėl žmogus laimingas tik tada, kai negalvoji apie amžinybę.

sėdėdama ant kalvos ir žvelgdama į Edinburgą, svarsčiau, kaip gera dabar gyventi, kai nereikia niekam įtikti ir įsiteikti. koks nuostabus dabar mano gyvenimo etapas. kokia laisvė! jeigu aš norėčiau, kad mane labiau mėgtų, gal nerašyčiau čia šitų pastraipų, užtektų ir nuotraukos su prierašu „laiminga!“, tačiau dažniausiai tie šūksniai gimę iš tarsi afekto būsenos, kurios paveiktas jautiesi taip, lyg tai truks amžinai, o iš tikro gyvenimas yra nebent amžina kova dėl meilės, laimės, džiaugsmo, gėrio, taikos, ramybės. kažkodėl „kova“ galvoje įgijusi tamsius atspalvius, lyg mes kaskart kovodami pralietume kraują ir prakaitą, o juk kova vyksta mūsų galvose beveik kiekvieną akimirką ir ji palaiko tą pojūtį, kad išties gyvename.

sėdėdama ant tos kalvos svarsčiau, kaip nuostabu, kad kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau bijau būti savimi. ir vis dažniau, matydama, kad kažkam nepatinku, kad esu nepatogi, labiau džiaugiuosi, o ne pergyvenu. nes aplink susibūriau pačių nuostabiausių žmonių ratą su kuriais nereikia niekuo apsimetinėti ir galima kalbėti ir diskutuoti ne tik apie laimę, bet ir apie liūdesį; ne tik apie grožį, bet ir apie savo ir pasaulio netobulumą.

kai buvau vaikas, man gimtadieniui padovanojo kasečių grotuvą su ausinėmis. tokį, kur muzikos gali klausyti eidama. buvo labai kūl, tikrai ne kiekvienas tokį džiaugsmelį turėjo. labai norėjau per jį klausyt ramstein’ų, nes tai buvo mano ir mano tėvų kone mėgstamiausia grupė, bet man kažkodėl (matyt, manydami, kad noriu pritapti prie kitų) tėvai nupirko „geriausių hitų” kasetę, kur shakira, britnė spears ir panašiai. spėkit ką padariau su ta kasete. pirmiausia, žinoma, pabandžiau klausyt, o tada susinervinau, pasiėmiau magnetofoną, kuriuo buvo galima ant kasetės juostos įrašyt kažką naujo ir apsimesdama, kad esu žurnalistė įrašiau interviu, kurį ėmiau iš močiutės, brolio ir senelio. močiutės klausinėjau, ką mano apie Vilniaus kraštovaizdį, senelį kamantinėjau apie namų ūkio darbus ir sportą, o su broliu šnekučiavausi apie kompiuterinių žaidimų peripetijas. ir šitu įrašu džiaugiausi daug labiau nei geriausiais to meto hitais. tai svarbu tik man, bet aš iki šiol tuo begalo džiaugiuosi. džiaugiuosi, kad tarp daugybės pasirinkimų nepasiklysdavau, nes klausydavau savo širdies. džiaugiuosi, kad kiekvienoje situacijoje rasdavau išeitį. džiaugiuosi, kad ieškojau, ne visų pamėgto kelio, bet klojau savo kelią. džiaugiuosi, kad man patiko tai, kas tikrai patiko ir dėl to, kad kitiems patiko kiti dalykai, aš nepergyvenau. džiaugiuosi, kad nesistengiau būti numylėtinė ir dėl to ne kartą buvau pavadinta užsispyrėle, kurios neperkalbėsi. džiaugiuosi, nes tik perėjusi visa tai jaučiuosi tokia, kokia noriu, norėjau ir norėsiu būti – kažkiek keistuolė, bet tokia kokia esu iš prigimties.

per šį savo gimtadienį gavau tiek daug nuostabių ir asmeniškų sveikinimų, kad tikrai nesu tiek ir tokių gavusi niekada prieš tai. tai yra tikra laimė. o labių labiausiai džiaugiausi paskutiniu sakiniu savo geriausios draugės sveikinime „ir toliau būk Ona, toliau būk ta, kuri visad atsistoja ant kojų ir tampa dar ir dar stipresnė, kuri savo kelią ne tik randa, bet ir asfaltu iškloja, kad tvirčiau būtų“. nerealu! ačiū! būsiu!

ir jus skatinu tiesti tokį kelią. tvirtą ir savo.

Ona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *