asmeniškumai

pasmerkta laimei

šiandien pasiėmiau akademines atostogas. po kone savaitės praleistos su užtrauktais langais, gulint ant sofos, nusprendžiau vėl būti laiminga. ir tik padėjusi tą lemtingą parašą, pasijutau vėl savimi – ta, kuri gyvenimą pažįsta ne protu, o širdimi. nuo gegužės pirmos daug dirbsiu (aišku, kad ne pagal specialybę), bet tokio gyvenimo man dabar reikia, kad susigrąžinčiau tai, ką pamečiau.

gyvenimas išties keistas. negali visada būti laimingas, net jei išties jautiesi save atradęs. tik pagaliau aš gyvenu čia, savo mieste, kuris mane visko išmokė. ir tik būdama čia, kad ir kas benutiktų, aš atsistoju ant kojų ir nusišypsau. užteko vaikystėj, kelis metus pažaist su kiemo vaikais Užupio dulkėse, kad visą gyvenimą išlikčiau ta, kurios niekas daugiau taip nemasina, kaip siauros Vilniaus gatvelės, vitražiniai bažnyčių langai ir bokšteliai, tylūs ir sukumpę praeiviai ir klegančių pagrindinių gatvių šurmulys. aš vis dar kartais praeidama rankomis perbraukiu tuos ledinius miesto mūrus, vis dar jaučiu, kokie jie prisunkę ramybės ir tylios pašaipos, net ir pačią karščiausią dieną. net nežinau kodėl, tiesiog jaučiu.

ir aš esu čia. vakar su savo skausmu, o šiandien su savo laime. šiandien išėjau į gatvę ir mirkau lietuje. tik man nebuvo nei kiek savęs gaila. viduje buvo šilta, šviesu ir aš laižiau juodus ledus. grįžusi namo, nužvelgiau save veidrodyje ir šypsojausi, nes mano nosies galiukas buvo juodas, kaip mikimauzės. pati sau juokinga, bet pagaliau vėl tokia, kokią save myliu – tikra, vaikiška, be apgaulės, su giliu tikėjimu.

ir tuomet pilnai pravėriau namų langus, kad į vidų įeitų kuo daugiau šviesos, gėriau tyrą orą, nes man šio miesto oras visada bus tyras, kad ir ką besakytum. pajutau vėl pilnatvę, kuri pro šnerves įeina į plaučius ir tada pasklinda po kiekvieną kūno ląstelę. ir dangus – toks žydras žydras, kad sunku ir patikėti, jog dar šiandien lijo. visai kaip ir sunku patikėti, kad dar vakar ryte nesinorėjo keltis iš lovos ir džiaugtis gyvenimu.

galbūt mes išties pasmerkti kiekvieną dieną kovoti dėl savo laimės. galbūt mes išties pasmerkti kartkartėmis pajusti visišką beprasmybę ir nežinią. galbūt mes pasmerkti vienatvei. ir galbūt mes net pasmerkti savo širdį susidaužyti į šipulius dar ne kartą ir ne du gyvenime. ir gal net esam pasmerkti eiti į beprasmiškus pasimatymus. ir pasmerkti priimti melą. ir pasmerkti atstūmimui. bet aš labai naiviai tikiu, kad mes lygiai taip pat esame pasmerkti vėl nusišypsoti pačia nuoširdžiausia šypsena, vėl pajusti pilnatvę ir prasmę, vėl rasti žmogų prie kurio šilta, gera ir jauku, vėl nueiti į pasimatymą, kuriame tave nedrąsiai paima už rankos ir nuo širdies nuslenka visi šešėliai. išties, sunku būtų įvertinti šviesą, niekada nemačius tamsos.

dabar aš labai myliu savo gyvenimą ir man tiesiog gera būti.

Ona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *