gyvenimas toks lengvas ir paprastas, kai per daug negalvoji, kai leidi vėjui taršyt palaidus plaukus, kai tiesiog eini, kai myli tuos, kurie pasiilgo, tuos, kuriuos palikai, tuos, kurie paliko, nes žinai – tavo širdis nukalta tyrai meilei. gyvenimas toks geras, kai esi laiminga viena, laiminga tarp kitų, laiminga čia, laiminga ten. gyvenimas įkvepiantis, tyras, žaismingas, kai nebijai išlaisvinti tikrąją savastį.…
šiaip tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo gal darausi nuobodesnė kitiems – su savo kėlimaisis penktą ryto ir ėjimais rašyti, skaityti į lovą vos pradėjus vakarėti; su savo užsibrėžtais dienos tikslais, kurių nuosekliai laikausi; su savo dažnu entuziazmu būti geriausia bet kokiam darbe, net jei esu tik ta indus nurinkinėjanti mergina restorane. žodžiu, dažnai į mane pažiūri tokiu žvilgsniu, lyg…
šiandien nutiko kai kas nuostabaus. darbe priimu savo patį pirmą dienos užsakymą, nužvelgiu klientų veidus ir viduje jau kirba klausimas „ir iš kur gi jūs būsite, mielieji?“ dar šiek tiek palaukiu ir štai – mergina prabyla lietuviškai. tiesą sakant, seniai toks entuziazmo pliūpsnis buvo į mane plūstelėjęs. aš žiūriu ir matau dvi moteris, lyg ir tokias kaip ir kitos, kurias…
ir tada tu netenki amo. ir tada tu supranti, kad žodžiais čia neapsakysi, o fotografuotais paveikslėliais neperteiksi. gali žinoma pabandyti, bet vargu bau, vargu bau… ten, maždaug dvi su puse valandos nuo didžiausio Aliaskos miesto, kažkur prie greitkelio, stovi medinis namukas. jis šiaip jau prisistato, kaip Grand View Cafe & RV Park (kavinė/restoranėlis su įspūdingu vaizdu), kuriame galima pusryčiauti, pietauti…
mano kelionė į Aliaską truko tikrai gan ilgai: pora dienų Kopenhagoj, per kurias supratau, kad artimiem žmonėm pasakyti sudie kartais vis dar taip pat sunku, kaip ir prieš daugelį metų (o jau maniau, kad išmokau…); beveik para praleista Toronto oro uoste tampantis su dviem lagaminais, didele rankine ir su ta dar šiek tiek sudaužyta širdim, kurioj darsyk viskas susimaišė, persipynė,…
šiandien baigiau rašyti ir išsiunčiau paskutinį šio semestro rašto darbą. liko tik vienas egzaminas, kuris dar toli toli, gegužės pabaigoj, nuotoliniu būdu ir visai negąsdinantis. šiandien atsakinėju interviu vienam žurnalui. nu ir ką jūs man. pačiai nesitiki. šiandien pasidariau pietus dėžutėje ir išėjau valgyti į parką. dabar geriu šaltą kavą ir ramybė mane apgaubia kvadratu. sėdžiu po eukaliptais, medžiais išstypusiais…
labai dažnai girdžiu šnekant apie komforto zoną, kurią susikuriame vardan savojo jaukumo, saugumo ir jau niekur, o niekur iš jos nesitraukiame. komforto zoną galima interpretuoti įvairiai, bet man tai reiškia, kad gyvename patogius gyvenimus, kuriuose viskas daugmaž gerai ir vienodai paprasta. ten stengiamės viską daryti kaip visada, remtis patikrintais sprendimais, per daug nerizikuoti, apsidrausti. komforto zonoje mes įsimylime tai, ką…
kai būni svečioj šaly ir ateina Kalėdos, Velykos ar kokia valstybinė šventė, tai širdį dažniaus spusteli stipriau. prieš kelis metus viena sutikau Kūčias Portugalijoj. būtent tąsyk, kaip niekad ilgai ruošiausi ir rūpinausi, kad tą vakarą viskas būtų kaip namie. šįkart Velykoms tiek nesistengiau, bet vis dėlto, paskutinę akimirką parduotuvėje į pirkinių krepšelį įsimeti raudonų dažų kiaušiniams, vis dėlto ryte velkiesi…
tai sveiki, aš esu Ona ir čia prasideda mano blog’as, nes man patinka rašyti. prireikė laiko, kad tai pripažinčiau viešai. tokie jau mes dažnai esame – viską norime daryti geriausiai, todėl bijome net pabandyti. o aš kartą pabandžiau parašinėti feisbuke ir dabar nebegaliu sustoti, nes ties kažkuriuo momentu pasidaro nebesvarbu, ar patiks kitiems, ar ne per daug reiškiesi, nes atsipalaiduoji…