asmeniškumai

nieks neužgesins degančių akių

– Onute, nelaikyk tu to istorijos egzamino,- 12 klasėj prieš visus pasakė man istorijos mokytoja ir kai iš mano reakcijos pamatė, kad savo žodžiais nieko nepakeitė, pridūrė, – pasikalbėkim per istorijos modulį.

per tą modulį ji visiems davė darbo, o mane pasikvietė į klasės galą ir pasiėmusi bet kurios klasės vadovėlį tiesiog atversdavo atsitiktinius puslapius ir liepdavo pasakot: metai, įvykis, priežastys, asmenybės ir kitos detalės. žodžiu, norėjo palaužt mane. tas tardymas užtruko gal pusvalandį, buvo visiškai netikėtas, kažkodėl tik man vienintelei iš visų dviejų klasių, todėl mane išgąsdino ir liko įsirėžęs iki dabar. dažnai jaučiau baimę mokykloj, bet tada ji dar persimaišė su spaudimu ir neteisybe.

aš laikiau istorijos egzaminą, nes visada žinojau, kad tokią teisę turiu ir noriu ja pasinaudoti. surinkau 77%. kai kurie moksliukai gavo vos keliais procentais daugiau. jei nebūčiau laikius, tikrai nebūčiau įstojus į Klaipėdos universitetą, nebūčiau sutikus pačių nuostabiausių dėstytojų, kuriuos iki šiol prisiminus širdin plūsteli šiluma, nebūčiau susipažinus su savo mylima drauge Vita ir kitais mielais žmonėmis, kuriuos sutikau Klaipėdoje, nebūčiau po kelis mėnesius pagyvenus Islandijoj, Portugalijoj, Maltoj, Bulgarijoj, Kipre, Rytinėj Amerikos pakrantėj ir Aliaskoj.

todėl kai man kas nors bando aiškint, ką daryt gyvenime ir ko nedaryt, aš dažnai noriu nieko nesakyt, o tiesiog atsukt nugarą. „ačiū“ mokyklai, kad mane išmokė šito atsparumo ir įžūlumo. iki šiol prisimenu keletą mokytojų, kuriems nuolat linkėjau susirgti bent jau sunkia sloga ir negalėt vest pamokų, nes nepernešiau spaudimo ir paniekos, kurią suaugęs žmogus gali tau jausti. ir nepernešiau to rūšiavimo, kur buvo mylimi tiesiog tylūs ir ramūs, o tie kurie jau nuo vaikystės buvo stiprios asmenybės su degančiom akim, visais būdais slopinami. nes gi autoritetams patinka kareivėliai, kurie į juos žiūrėtų, kuo mažiau išsišoktų, tiesiog ištiesę nugaras klausytų, nesimuistytų, neprieštarautų, neužduotų keistų klausimų ir nesisuptų kėdėje.

tiesa ta, kad ugnies mano akyse niekas neužgesino. ir esu dėkinga už tai sau ir kai kuriems savo šeimos nariams, kuriems buvo labiau juokinga, nei skaudu, kad gavau dvejetą, nes pasakiau matematikos mokytojui, kad jis prie manęs prikibo su savo klausimais, o aš gi nieko nežinau, kaip jis nesupranta. 😀

žinoma, buvo neutralių mokytojų, buvo kelios mokytojos, kurioms norisi padėkoti tikrai nuoširdžiai ir kurias iki šiol labai myliu ir vertinu. net kai dabar susitinkame mes tikrai turime apie ką pakalbėti, tačiau jau tada jos buvo man artimos ir šiltos.

bet suprantama, kad blogi dalykai įsirėžia ilgesniam laikui. jie kartais pakeičia visą gyvenimą.

kai įstojau į KU, supratau, kad košmaras baigtas. pajutau tiesiog pedagoginę meilę. dėstytojai mūsų katedroje mus tikrai mylėjo tarsi savo vaikus. aš niekada neužmiršiu, kaip apsiašarojau prie katedros vedėjo ir paprašiau, kad leistų nusikelti baigiamąjį darbą kitiems metams, o jis man pasakė, kad aš tikrai galiu ir dar yra pakankamai laiko.
– jums gal ir pakankamai, bet man – tikrai ne.
– kodėl?
– na nes jūs protingesnis.
– aš ne protingesnis. aš tik daugiau patirties turiu. sėsk čia ir pakalbam. kas neaišku? nuo ko pradėt? tuoj perdarysim visą turinį (nors jis net nebuvo mano darbo vadovas).

išėjau šypsodamasi, su jausmu, kad tikrai galiu. ir galėjau. ir baigiau tą bakalaurą. ir iki šiol galvoju, kad mano katedros vedėjas yra TAS Mokytojas, TAS Žmogus, TAS Pedagogas, Andragogas, kurį noriu vien iš didžiosios raidės minėti, nes jis man sugrąžino tiek tikėjimą savimi, tiek leido suprasti, koks santykis turi ir gali būti tarp mokinio ir mokytojo.

kodėl visa tai rašau būtent dabar? aš svarstau apie gan kardinalius pokyčius gyvenime, kuriems po truputį bręstu ir žinau, kad bus sunku, bet taip pat žinau, kad manęs niekas nesustabdys, nebent aš pati. o to sau neleisiu! 🙂

todėl ir prisiminiau, kaip dvyliktoj klasėj vos nepasidaviau, vos nesudvejojau savimi, vos nenumojau ranka, vos nepatingėjau, vos nepatikėjau, kad esu neverta net BANDYTI laikyti egzaminą (juk net jo neišlaikius absoliučiai nieko nebūtų nutikę).

aš vis dar nežinau, ką tiksliai noriu veikti gyvenime, tik svarstau. baigiau bakalaurą, pradėjau magistrą, bet metams jį susistabdžiau. žinau, galėjau pabaigti šiemet, bet esu tikra, kad kitais metais pabaigsiu geriau. beje, dabartinė darbo vadovė Vilniaus universitete irgi labai įkvepianti, labai manim tiki ir skatino nestabdyti, bet visgi šįkart situacija šiek tiek kitokia ir su jos leidimu atsidėjau tą darbą.

nieko gyvenime nesigailiu, ką padariau, nesigailiu bandymų net jei jie ir neatnešė sėkmės. bet visada pikta ant savęs, kai pasiduodu, nes pagalvoju, kad vis vien nebūsiu tokia gera kaip kiti; kai pasiduodu, nes kažkas sako „ai, nebandyk“; kai pasiduodu, nes sudvejoju savimi. aš nesu linkusi taip daryti, nes esu linkusi sau įrodyti, kad galiu, bet kartais būna. todėl šiandien pasipasakojau apie šią gyvenimo pamoką ir noriu ne tik sau, bet ir kitiems priminti, kad tik patys sprendžiame, ką mes galime. ir niekas kitas už mus neturi teisės mums paaiškinti ko mes esame verti. galvą guldau, kad visi esame verti bent pabandyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *