įžvalgos

nežinok, ko nori

man labai patinka griauti tuos visus „daryk taip“, „siek to“, „pavaryk“, „sudrebink pasaulį“. man labai patinka juos keisti tiesiog elementariu „kliaukis širdimi“. aš netikiu jokiu visuotiniu sėkmės receptu, netikiu, kad visi čia atėjome tam, kad pakeisti pasaulį ir netikiu, kad visi turi siekti laimės tais pačiais būdais. aš nemanau, kad būti nuolatos užsiėmusiu yra kažkoks gėris ir man labai liūdnai atrodo popierinių puodelių vėjyje mada. aš noriu skatinti prisėsti, nurimti, lėtai gerti kavą, giliai įkvėpti oro, neskubant ir kliaunantis vidine nuojauta, priimti svarbiausius gyvenimo sprendimus.

aš prisimenu savo bendraamžius, kurie jau nuo paauglystės žinojo ko nori ir kuriems sekėsi mokykloje. aš taip pat atsimenu tuos, kurie tiesiog tyrinėjo pasaulį, bandė vieną bei kitą, neaiškiai dėliojosi prioritetus ir sakė, kad „ai, kaip bus, taip“. o dabar lyginu mūsų gyvenimus, (nors gal taip daryti nereikėtų) ir matau ne vieną nusivylimo perpildytą pavyzdį, kur kažkada žinojęs ko nori ir visų matytas ateities milijonierius, dabar nei žino ko nori, nei kraunasi turtus. iš jų matau ne vieną tokį, kuris metė studijas ir nuėjo plaut lėkščių. aš žinau ne vieną, kur metė viską ir dabar nuoširdžiai šypsosi tolimiausiame pasaulio kampelyje. ir lygiai taip pat matau, kaip tie, kurie nežinojome ko tiksliai norime, o dabar dedame tvirtus pagrindus sau po kojomis, esame laimingi ir nebesiblaškome. vienus išgelbėjo meilė, kitus sėkmė susirado pati, o tretieji kažkaip, išbandę beveik viską, ėmė ir pajuto, kas yra jų laimė.

man atrodo, kad mes turime intuiciją. ir ta intuicija mums sako, kad nereikia sudėti visų lūkesčių i vieną ar kitą. mes tiesiog bandome be išankstinio nusistatymo, kad mums privalo pavykti. mes nebijome nesėkmės, nes jau ne kartą esame ją patyrę ir žinome, kad tai tik pamokos. mes nebijome priimti sprendimus, kurie kitiems atrodo neprotingi. mes aplamai nelabai reaguojame į kitų nuomonę. mes esame ir būsime laimingi su tuo, ką turime, nes niekada nebuvome tie, kuriems rašė vien dešimtukus ir pagyras į pažymių knygeles. mes išmokome daug svarbiausių gyvenimo pamokų ir mes visai nebijome nežinoti, ko tiksliai norime, nes jau seniai supratome, kad labai daug geriausių sprendimų mus susiranda patys, kai mažiausiai tikimės.

tik ko tikrai nelinkiu, tai nenorėti nieko. norėti yra būtina. girdėjau sakant, kad tikrai nėra blogai, kai nežinai ko nori, blogai yra išvis nieko nenorėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *