myliu tave, Lietuva!

(ne)pasiaiškinimas

praėjo savaitė Lietuvoje, o mano lagaminėlio ratukai vėl sukasi, rankose pasas, telefone bilietas. ir kiekvienas sutiktas draugas man prieš nosį prunkščia maždaug tą patį „taip tu ir pasiilgai Lietuvos; taip tu ir nustosi keliaut; taip tu ir norėjai sugrįžt.“ aš šypsodamasi bandau paaiškinti, kad kelionėmis nesiskundžiau niekada, bet pažadą daugiau niekad savęs neišgrūsti keliems mėnesiam, daviau labai tvirtą. bet sunku kažkaip išaiškinti, kur ir kaip užbrėžiama riba ir kelionė tampa ne kelione, o varginančiu, ilgesingu gyvenimu svetur.

niekad nesakyk niekad. bet nežinau, kas dabar turėtų nutikti, ką turėčiau pamilti labiau, nei šalį, kuri mane užaugino ir kuriai pasižadėjau.

žmonės vis vien netiki, nes matyt daviau tam pagrindo. jie nutyla ir matau, kaip mintyse svarsto, kada galės ištarti „juk sakiau!“ bet ir aš nutylu, nes ką jau tu čia įrodysi dabar, vos tik grįžusi.

o būna bando mane sugundyti „o jei tau trigubą atlyginimą kitą vasarą pažadėtų?“ ne. ir pati nustembu, kad tas „ne“ taip natūraliai, nė akimirkos nesudvejojus išsprūsta iš mano gerklės.

nežinau, ar esate kada susidūrę su tokiu suvokimu, kad kažko jau gana, bet tada paslydę ir vėl patekę į tą patį. bet kartais reikia to paskutinio paslydimo. po jo žengi kažkaip tvirčiau ir su aiškesniu žinojimu.

dabar mane purto vien nuo minties apie tą kančią, kuri pasitinka, kai žinai, kad turėsi palikti viską, ką labiausiai myli ir nerti į nežinią. mane purto nuo prisiminimų apie save nuolat kūkčiojančią iš vienatvės ir ilgesio. mane purto nuo patirto jausmo, kai ryšys su brangiu žmogum blėsta ir nutrūksta per ištisus tūkstančius kilometrų. man liūdna prisiminti save alpstančią iš noro tiesiog gulėti ant savo sofos ir žiūrėti į savo lubas, tiesiog eiti Pilies gatve, tiesiog valgyt pomidorą iš močiutes sodo. ne, jokie ne ten eurai galvoj būdavo.

jūs, kurie vis vien makaluojat pirštu man prieš nosį ir sakot „nu dar pažiūrėsim“, turbūt nesat išgyvenę baimės mirti svetimoj šaly, kai lieka kokios pora savaičių ir bet koks įsipjovimas į pirštą gąsdina, nes atrodo, kad tiek nedaug trūksta ir kažkas atsitiks, o pastaruosius mėnesius nenugyvenai, o iškentėjai vardan tos akimirkos, kai sugrįžusi įkvėpsi pirmą oro gurkšnį.. ir jo tu neįkvėpsi.. tada va norisi parašyt net tą paskutinį laišką, kad jei maža ką, bent tavo pelenus išbarstytų skambant „Lietuva brangi“, o ne užkastų tylint. žinau kaip tai dramatiškai skamba, bet būtent – tą man padarė ilgi gyvenimo svetur mėnesiai – jie mane padarė ta sentimentalia Brazdžioniška mergina, kuri tarytum galvą guldytų, kad užrištom akim vien ausimis ir palytėjimais, iš daugybės, atskirtų lietuviško miško kvapą, senamiesčio mūrų vėsumą, jūros bangavimą.

aš net nedrįsau pabandyti papasakoti, kaip prieš savaitę, pro lėktuvo langą išvydusi Lietuvos laukus, ašaros kaip didelės pupos ritosi skruostais ir pirmą kartą gyvenime nebijojau to, ko bijau kone labiausiai, nes pirma (labai baisi ir kvaila) mintis buvo – „dabar jau galima ir nukrist.“

žinau, baisu. bet kai tai patiri, tai supranti, koks neparastai trapus gyvenimas ir kaip neverta jo aukoti, kentėti vardan gražios ateities. už vasaros atlyginimą prisipirkau krūvą naujų daiktų, baldų, bet didžiausią laimę radau ne juose, o žmonių su kuriais man jauku akyse bei prisilietimuose; tėčio apkabinime oro uoste; vaizde pro savo buto langus; pašnekesy apie šunis su šūstra bobule sėdint ant galinės viešojo transporto sėdynės; močiutės šaltibarščiuose; senelio avietyne ir saulės nutviekstame Gedimino prospekte.

gyvenimas yra skirtas gyventi. šią savaitę aš gyvenau. ir kitaip nebenoriu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *