įžvalgos

negėda jausti

šiandien pakalbėkime apie save labai silpnus ir su įvairiais jausmais. taip, žinau, kad smagu pasakoti ir skaityti apie tai, kokie mes stiprūs, kokie mes keliautojai, kokie užkariautojai, didvyriai, laimingi, atradę save, daug turintys, džiūgaujantys dėl mažų dalykų, besimėgaujantys įvairiomis malonėmis, kopiantys karjeros laipteliais, mylintys ir mylimi. bet šįkart – ne apie tai. šįkart apie tave, kuris kartais jaučiasi toks mažas, kad sutilptų į degtukų dėžutę, kurio širdis kartais sutrupinta į tokius miltus, kad galėtum sutraukti dulkių siurbliu. šįkart apie tave, kai niekas nemato, apie tave, kai pats nenori savęs matyti. kai pats nenori niekam rodytis. kai tu liūdnas, sugniuždytas, parklupęs ar parklupdytas. mums visiems taip būna. o jei nebūna, tada aš nežinau… nuoširdžiai nežinau, ar patikėsiu, kad yra tokių, kuriems nebūna. 

tu ne vienas. ir viskas, ko tau reikia, tai nesigėdyti savo jausmų.

kelis kartus gyvenime jaučiausi tokia vieniša, kad viskas, ką turiu man susitraukė į du mažyčius taškelius ir sukrito kažkur į kulnus, o širdyje, atrodė, neliko nieko gyvo. nieko. kartais atrodo, kad visiškai nieko tavyje nebėra, nė mažiausios ugnelės, kurią galėtum pakurstyti. 

tris kartus aš skambinau į Jaunimo liniją ir visus tuos tris kartus aš po skambučio šypsojausi. 

kodėl? nes mes nesuprantame ir nepriimame savo jausmų. nes mes jaučiamės blogai ne vien dėl to, kad mums kažkas labai nepasisekė ar kažką praradome, bet todėl, kad kaltiname save už iš to kylančius jausmus. mes norime save per jėgą priversti būti laimingais, nes juk tai taip paprasta – „panorėk ir būk laimingas“, „viskas išgyvenama“, „dėl nieko neverta kankintis“, „visada reikia žengti į priekį“, „būna didesnių problemų“ ir panašiai. bet čia tik žodžiai, kurie tavęs niekuomet neišgelbės, tik dar labiau įskaudins, kai išgyveni. tu atsidursi dar didesnėj nevilty, nes nesugebi padaryti to, kas neva taip paprasta. nesugebi dabar tapti tiesiog laimingu. o dar blogiau, kai kažkas tau švelniu balseliu tiesiog pakužda „liūte, neliūdėėėėk“. va tas tikrai užkerta kelią į norą parodyti savo jausmus ir atima viltį likti suprastu.

aš žinau, koks gražus daugiausiai sekėjų turinčios lietuvės instagramas, koks motyvuojantis gali būti koks nors blogą rašantis sportininkas, kokių kūrybinių srovių papila žymios menininkės feisbukas. aš žinau, kad visa tai mus masina ir skatina kurti grožį, uždirbti pinigus, būti sveikais ir laimingais. 

tačiau gyvenimas prasideda už mūsų namų durų, kai nebelieka foninio triukšmo, kai išjungiame visus įrenginius, ant nuotraukų nededame filtrų, žiūrime į suvytusias gėles ant arbatinio stalelio, nuleidę rankas klestelime valgomojo kėdėje ir įsispoksome į vieną tašką. gyvenimas prasideda, kai pajuntame save ir savo jausmus. ir kartais jie visai ne tokie, kokiais norėtume puikuotis prieš draugus. kartais mes esame pasimetę ir sau negražūs net fiziškai. nors tikrai atrodo, kad jau išmokome save pamilti ir jau tūkstantį kartų visiems garsiai išrėkėme, kaip svarbu mylėti save ir kaip tiesiog džiaugiamės šia akimirka ir gyvenimu. bet niekas netrunka amžinai. žmonėmis mus daro jausmai. ir labai natūraliai vieną jausmą keičia kitas. nėra vieno amžino jausmo. tai taip normalu.

aš tikiu, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, bet galbūt kažkada ateityje mes pasigailėsime būtent to, kad per sukąstus dantis šypsojomės, kad su dar sudaužyta širdimi ėjome į naujus pasimatymus, kad gniuždančiomis akimirkomis užsidarėme tarp keturių sienų, patys bandėme laižytis žaizdas ir apie tai nesužinojo nė patys artimiausi. aš šventai tikiu, kad tik parodydami savo jausmus žmonėms, mes užmezgame stipriausią ryšį. kai matau žmones, kurie man rodo save tik iš gražiausių pusių, aš ir pati šiek tiek pasitempiu. kai matau draugus, kurie kartais būna ir pikti, pavargę, paniurę, susierzinę, liūdni, aš suprantu, kad jie šalia manęs nebebijo būti. taip, nebebijo tiesiog būti. jie tokie pat kaip ir aš. jie man per tai tampa labai artimi. šalia jų aš pati atsiskleidžiu visomis pusėmis. ir mes kartu gyvename. išties, mes dažniausiai džiaugiamės, bet kartais verkiame paskendę vieni kitų glėbiuose, suleidę pirštus į palaidus plaukus palydime mylimus, žinodami, kad nieko daugiau negalime padaryti, tik išbūti kartu ir priimti save tokius, kokie šiuo metu esame – ir taip, kartais labai silpnus.

aš labai visus skatinu nesigėdyti savo jausmų. 

be gėdos,
Ona

nuotrauka iš Austėjos Laurinavičiūtės juostos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *