įžvalgos

mesk kelią dėl takelio

šiandien yra mano 64 diena Norvegijoje. per visą šį laiką papasakojau ne vieną savo nelengvos kasdienybės istoriją ir ne kartą išliejau širdį feisbuke. dar per visą šį laiką gavau nemažai palaikymo žinučių ir dažnai tą patį klausimą „kodėl tu ten kankinies? varyk namo!“ ir tai man padėjo suprasi, kad mes esame jau kitokia karta. mes jau nesame pasmerkę savęs kančiai, mes nebijome visko mesti, kai darosi nebepakeliama, mes skatiname ir kitus taip elgtis ir mes tiesiog norime būti laimingi čia ir šiandien. ir mane tai labai džiugina.

tikra istorija. viena mano draugė jau paskutiniais studijų metais įsidarbino. ir tas darbas jai buvo visiška atgaiva. ji ten save realizavo, ji kūrė, mėgavosi ir netvėrė savame kailyje. ji man sakydavo, kad net vakarais negali užmigti apimta to džiaugsmo, kad ryt vėl į darbą. tačiau po dviejų metų viskas nusistovėjo, stagnavosi, nebevyko jokių pokyčių, ji nesijautė tobulėjanti, o dažnai atrodydavo, kad darbdaviai ir išnaudoja ir nebevertina. miestas, kuriame gyveno ištuštėjo, ji dažnai jautėsi vieniša, neturėjo šalia artimų sielų. tai paėmė vieną dieną, metė tą darbą nė neradus kito, persikėlė iš uostamiesčio į sostinę, įsidarbino visiškai kitoje srityje ir šįkart pasijautė išties atradusi save. dabar ji nusprendė studijuoti net antrą bakalaurą.

kita istorija. viena mano pažįstama mokėsi tarkim prestižiniame, nevalstybiniame universitete. man regis, jai buvo likę tik metai iki studijų pabaigos, bet kuo toliau, tuo aiškiau jai darėsi, kad tai yra visiškai ne jai, o jos svajonių studijos yra visai kitos ir visai kitame universitete. ir ji metė. ir įstojo į lietuvių filologiją VU. ir laimingai baigė. ir ar jai prestižas atnešė laimę? ne. laimę ji laimėjo savo drąsiu apsisprendimu daryti tai, ko trokšta širdis.

dar viena istorija. mano vienas iš mieliausių draugų metė ofisinį darbą, kuriame išdirbo keletą metų ir pasinėrė vien į fotografiją. sako, kad visiškai laimingas jis turbūt nebus niekad, bet yra nepalyginamai laimingesnis ir dėl šio sprendimo nedvejoja.

na ir paskutinė. lietuvė ir lietuvis, kurie dirbo (turbūt) daugelio svajonių darbus, išpardavė visus savo turtus, sėdo ant motociklų ir pasileido į beveik du metus trukusią kelionę po pasaulį. man teko garbė su jais pabendrauti Aliaskoje. ir jų istorija mane įkvėpė, padėjo suprasti, kad visa ta gražaus gyvenimo iliuzija nebūtinai atneša tikrą laimę. tikra laimė yra judėti, jausti gyvenimą, o kartais net jausti išgyvenimą!

nėra vieno kelio.

o mes mėgstame išsirinkti vieną ir kryptingai juo eiti. kas, kartais, yra labai gerai, jei tai tikrai teikia malonumą. ir aš pažįstu žmones, kurie yra pasišventę vienai vienintelei profesijai, sričiai, jie tiesiog verda, kunkuliuoja, jie gyvena tuo ir tame. tai yra žavinga! jiems išties teko tokia laimė.

bet ne visiems duotas vienas kelias.

o mes bijome mesti kelią dėl takelio. nes o kas jei pasiklysime? kas jei nuklysime į tamsią girią, kur užpuls laukiniai žvėrys? tik atsakymas tas, kad tie laukiniai žvėrys yra mūsų mintys, kurios sėja baimę, o baimė stabdo mus nuo bandymo. o kokia banalybė, bet na tikrai – nė nepabandę mes niekuomet nelaimėsime.

bet ar kiekvienas gali atrasti save vos tik panorėjęs ir nugalėjęs baimę? ne, nemanau. gal tam prireiks daugybės pastangų ir poros dešimtmečių. bet verta. ko tikrai nėra vertas tavo gyvenimas, tai nusivilti ir sustoti.

vos tik panorėję mes galime bandyti, ieškoti, kurti. ir mes privalome. bet būdama 25 metų galiu pasakyti, kad per savo trumpą gyvenimą jau buvau apsėsta keliolika skirtingų manijų, kūriau įvairias svajonių vizijas, planus. man taip dažnai atrodydavo, kad atradau tai, kas mane išties veža, į ką noriu gilintis, bet laikas parodydavo, kad tai nėra TAI, kad turiu ieškoti toliau.

ir aš ieškau. ir ieškosiu. dirbu dabar visišką nesąmonę, bet matau tame prasmę. o jeigu tiesiai šviesiai – kartais reikia greitų pinigų, kad galėtum versti naują, švarų lapą.

tai kas tas takelis?

jis turbūt tas, kur pat nepalankiausias, sunkiausias, labiausiai gąsdinantis, uždraustas, dažnai vyresniųjų prisaikdintas nė nesiartinti, bet begalo viliojantis pasirinkimas. tu jauti, kad jei pabandysi juo eiti, jis arba išves tave į visišką šviesą, arba nuklaidins į tankią girią. bet aš manau, kad bijoti neverta. neverta bijoti viską mesti, viską keisti, netikėti racionaliais pamokymais, nekentėti. verta tiesiog pabandyti. esu tikra, kad blogiausiu atveju šiek tiek pasibastysime, bet surasime kelią atgal, į pradinį tašką. tik turiu nuojautą, kad dažniausiai to neprireiks. ir aš čia ne vien apie darbą ar profesiją. žmonės man yra rašę ir klausę, kaip nebijoti keliauti vieniems; kaip nebijoti mesti kažką, kas visuomenėje priimtina vardan to, ko geidžia širdis; kaip be baimės parodyti savo ilgai slėptą kūrybą kitiems. neįmanoma nejausti baimės. bet įmanoma jos šiek tiek nepaisyti. pasakyti jai „nutilk“, o tuos, kurie ją kursto pastumti iš savo akiračio. ir eiti.

– Neik i girią, žiūrėk, niekur neik iš namų, – gąsdino jie.

– O kodėl? Kodėl man nevalia šįvakar eiti į girią? – nesuprato jinai.

– Tenai gyvena didelis vilkas, jis ryja žmogiukus – tokius, kaip tu. Žiūrėk, neik daugiau į girią, niekur neik iš namų, nes pasigailėsi!

Žinoma, ji išėjo. Nieko nepaisydama išėjo j girią ir tenai, ži­noma, sutiko vilką, kaip jie ir buvo bauginę.

– Matai, argi mes tau nesakėm? – sukarksėjo jie.

– Čia mano gyvenimas, o ne pasaka, kvailiai jūs nelaimingi, – atkirto ji. -Aš turiu eiti į girią ir susitikti vilką, kitaip mano gyvenimas taip ir neprasidės!

(citata iš Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“, XVI skyrius, 594 psl. pasaka „Vilko blakstiena“)

o tu? ar tikrai bijai vilko? kas tavo vilkas? kas ta didžiausia baimė? pati nesėkmė? o gal po nesėkmės laukiantys „mes juk tau sakėm“?

tai ar tavo gyvenimas prasidės?

aš linkiu, kad prasidėtų!
Ona

 

2 thoughts on “mesk kelią dėl takelio

  1. Man niekaip nedaeina kaip keliaut vienam. Esu bandes ir kažkaip būna toks jausmas ,kad eini kažkur be tikslo ir ižvis ką aš čia veikiu. Kai keliauji su kažkuo prasideda aišku kitos problemos bet tada būna kažkaip stabiliau net nemoku išsireikšt. Dar bėda ta, kad dar neseniai žinojau ko noriu gyvenime. Tačiau pakeliavus po pasaulį nebežinau. Gyvenimo paradoksas kai pasieki svajone ji jau nebe svajonė… Ir nebe taip įdomu kaip atrodė prieš tai… Ir lyg norėtūsi mest buvusia svajone kuri dabar realybe bet turbūt taip padares buciau kvailys…

    1. greitu metu papasakosiu, kaip man sekasi keliauti vienai ir kodėl keliauju viena:)

      tai linkiu naujų tikslų ir svajonių! nejaugi gyvenimas apsiriboja viena vienintele?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *