tobulėjimas

maži dideli pokyčiai

turbūt kiekvienas turim asmeninių svajonių ir šiek tiek platesnius horizontus apimančių svajų. turbūt (bent jau noriu tikėti) dauguma žmonių galvoja ne vien apie tai, kaip pasidaryti savo gyvenimą nuostabiu, bet ir kaip padaryti pasaulį gražesniu. turbūt dažnas/dažna po to kai pasodina medį, pastato/apstato namą ir užaugina sūnų/dukrą pagalvoja, kad daug medžių nukertama, daug namų pasauly sugriūna ir daug palikuonių žūsta karuose. todėl kai sudėlioji tas ček-ček-ček varneles prie savo vardo (spėju) nepasijauti staiga užpildytas ir atlikęs viską gyvenime. todėl yra žmoių, kurie sodina medžius ir už tuos, kurie niekad nesusipurvins rankų žeme, todėl yra žmonių, kurie stato namus tiems, kurie niekad plytos nepriglaus prie plytos, yra ir tokių, kurie augina ne savo DNR nešiojančius vaikus. dažnai mes svajojame apie tobulesnę visuomenę: mąstančią ekologiškai, visuomenę be vaikų namų, be gyvūnų prieglaudų, bet kai prabylame apie rūšiavimą, dažnas sako „ai, vis vien viską paskui iš tų konteinerių į vieną sumeta. žinau, nes mano draugės bobutė matė per langą“, kai prakalbstame apie įsivaikinimą ar globą, kaip dažnai girdžiu „genai yra genai, norėčiau, bet per daug bijau, užaugs koks alkoholikas, nesusitvarkysiu“, o kai užsimanome augintinio „ai, jau ten prieglaudose pagyvenę, gal kokie traumuoti, sergantys, o ir šiaip aš būtent tokios veislės norėčiau..“ tai gaunasi, kad daug dažniau pakalbam ir pasvajojam, nei žengiam tą mažytį, bet reikšmingą žingsnį priekin.

pavyzdžiui, aš apie šunį svajojau labai ilgai. tik žinojau, kad pirma namai, pirma rimtas apsisprendimas nebeklajoti po pasaulį ir tada jau jis, mano bičiulis. tiksliau, buvau apsisprendusi, kad tai bus bičiulė. vienu metu svarsčiau, kad gal reiktų jaunučio, mylimiausios veislės, nes jie gi tokie mieli, tokie pupsikėliai kukulaičiai, bet benarstydama beglobių aprašymus radau vienos keturkojės istoriją, prieglaudos pagalbos šauksmą ir tada skaitau sakinį „yra buvę atvejų, kai šuneliai miršta narvuose iš sielvarto ir milžiniško streso“. skaitau tą sakinį ir verkiu, grįžtu akimis atgal ir dar kartą skaitau ir viliuosi, kad gal ten ne taip parašyta, bet mano akys mato tą patį sakinį, tik pro ašaras. ir kas iš tų ašarų. pažliumbt kiekvienas gali, bet tvirta ranka nusišluostyt ir apsispręst, kad būsi tas, kuris žengs mažą žingsnelį priekin, jau vis šis tas. man daugiau nebekilo abejonių, tą akimirką viskas pasidarė labai aišku – vienu prieglaudoje liks mažiau.

taip aš įsigijau patį nuostabiausią šunį pasaulyje. per kelis mėnesius visus draugus feisbuke spėjau užknisti nuotraukomis, o kai kurie net nustojo sekti, nes „kiek galima“. užtat pati geriausia draugė, pasirodo, seka mane realybėje ir… ..vaikšto keturiomis. kai man žmonės sako „ji tau dėkinga“, „šunytei labai pasisekė“ aš jaučiuosi kažkiek pamaloninta, bet visai nenoriu susireikšminti, nes man pasisekė ir aš laiminga esu ne ką mažiau. kaip ir sakiau – namuose turiu geriausią šunį pasaulyje, tai ar kažkuriai iš mūsų čia pasisekė labiau? pamatuoti galėtume nebent kokiu meilės barometru. 🙂 dabar galėčiau parašyti apie Lottą knygą, bet žinau, kad čia galiu prarasti ir paskutinius savo blog’o sekėjus, tad nutilsiu. nes šis įrašas ne apie mano šunį. šis įrašas apie pokytį.

aš nei vieno nenoriu priversti jaustis blogai. mes gyvename laisvėje, demokratinėje respublikoje, mes galime rinktis ir mes neturime jausti priespaudos elgtis vienaip ar kitaip, neturime jausti kaltės dėl to, kad norime prabangos prekės. tik kartais, mes tiesiog be reikalo bijome, be reikalo nesiryžtame, nes mums įtaką daro keistos nuogirdos, nes bijome aplinkinių reakcijos ir nesėkmės. kai savo galvele apsvarstai pasirinkimą, tai tu iš tikro nesijauti darantis jokio žygdarbio nei priglausdamas šunį, nei pakeldamas šiukšlę gatvėje, nei užkalbindamas vienišą senolį ant suolelio. nesijaučiu ir aš. aš tiesiog kitaip elgtis po sakinio „yra buvę atvejų, kai šuneliai miršta narvuose iš sielvarto ir milžiniško streso“ negalėjau. tiesiog nuoširdžiai jaučiau, jog turiu vienintelį pasirinkimą. dabar aš jaučiu, kad kiekviena diena, net ir paskutinė šiais metais turi būti nugyventa galvojant ne vien apie tai ko aš noriu iš gyvenimo, bet ir apie tai kuo aš galiu papildyti kitų gyvenimus.

todėl aš noriu pasiūlyti (ne prašyti, ne maldauti ir ne reikalauti) į savo naujųjų metų tikslų sąrašą įtraukti ir kažkokį globalesnį pasižadėjimą, užsibrėžti ir daryti kažką, kas taptų bent menkiausiu pokyčiu visuomenėje, kažką, ko galbūt nedarėte, nes „ai, nežinau ar verta“, „gal kiti padarys geriau, nei aš padaryčiau“, „kas nuo manęs vieno pasikeis..“ tiesiog daryti. pripažinkime, mūsų visuomenėje labai mėgstama sakyti „tu pirma tą, tą ir tą padaryk, o tada jau čia galėsi ir dėl kitų“, dar labai mėgstama „o kokia iš to nauda?“, nes jeigu nėra finansinės naudos, tai bet kokia idėja daugelio iškart nurašoma „gaišt savo laiką ir nieko negaut?“. nesvarbu, kad tie aiškintojai dažnai patys laisvalaikį leidžia prie rašinių maždaug „5 taisyklės, kurių laikantis svoris niekada neaugs“ ir rašydami komentarus „valdžia – vagys“ po kiekvienu straipsniu. todėl mažiau jaudinkitės dėl to, ką apie jus ir jūsų idėjas pasakys kiti. vienas protingas žmogus sakė, jog „mažiau laiko praleiskite galvodami, ką apie jus galvoja aplinkiniai, nes, patikėkite, jie galvoja vien apie tai, ką apie juos galvojate jūs“.

idėja, kurią brandinu beveik visą savo gyvenimą tikrai išvys pasaulį ir įgaus pavidalą jau kitais metais. tik nebijokite, su šunimis nesusijusi. 🙂 lai 2018 bus metai, kuriais vyks pokyčiai!
su meile,
Ona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *