tobulėjimas

linkiu jums (ne)ramybės

prieš beveik metus parašiau vieną tokį poilgį įrašą ant savo feisbuko sienos: apie išsikovotą laimę, apie atėjusią meilę ir apie norą siekti, tikėti, ieškoti, niekada nesustoti. ten, tame viename įraše, tiek daug meilės, entuziazmo ir džiaugsmo kiekvienai gyvenimo akimirkai, tiek daug įsimylėjimo, kad dabar net šiek tiek skaudu skaityti. norisi paimti save už pečių, lyg iš šalies, ir kokias dešimt minučių purtyti, tada kokį pusvalandį verkti ir liepti sau dar kartą skaityti, dar ir dar kartą, per jėgą, kol suprasiu, jog per tuos metus aš padariau labai daug, tačiau nemaža ir išbarsčiau, o būtent šiuo metu aš nesu tose laimės vėžėse, kuriose buvau tada. nesu, nors akivaizdžiai norėčiau būti. ir čia neapgausi savęs. nors kitą apgauti galėčiau viens du. bet nenoriu nei kito, nei savęs. laimė visai nepriklauso nuo to, ką tu turi kitų akimis. nepriklauso kokiais baldais apstatytas tavo butas, nepriklauso nuo piniginės ar banko sąskaitos turinio. laimė priklauso tik nuo to, ką turi savo paties viduje. ar aš esu laimingas žmogus? taip, laimingas. bet ar taip pat laimingas, kaip prieš metus? mažiau. kodėl? nes tada gyvenau su nuolatiniu jauduliu, o dabar tiesiog gyvenu malonioje ramybėje. aš ankščiau labai žavėjausi ramybės ir rimties sąvokomis. maniau, jog tikrai laimingas tas žmogus, kuris per gyvenimą eina su vidine rimtimi, nesiblaškydamas. tačiau dabar manau, jog tikroji laimė yra gyventi su jauduliu, sugebėti susitaikyti su kiekviena nesėkme ir toliau tirti pasaulį susižavėjusiomis akimis, toliau judėti, klysti, ir su tuo taikytis.

žiauriausia klaida yra užsispirti, kojomis įsispirti į žemę ir nebejudėti iš vieno taško, nes čia saugu, gerai, o kitur vien galimos nesėkmės. išties, dažnai taip ir elgiamės, kai nusiviliame žmonėmis, meile, teisybe. tie paniurę veidai stovi už tavęs ir prieš tave eilėse parduotuvėse, važinėja kartu autobusais, vaikščioja gatvėmis. niekas negimė su tokiu veidu, bet ties kažkuriuo gyvenimo momentu nusivylė. kartą, du, tris. ir tada visi nusivylimai pradeda kauptis, tu nė pats nepajunti kaip širdis suakmenėja. todėl lai dabar, artėjančių švenčių proga, aš palinkėsiu tau to paties, ko linkiu sau pačiai. tik šis palinkėjimas skiriasi tuo, kad jis gali išsipildyti visiems, kurie to nori. linkiu niekada nesustoti (nebent trumpam stabtelėti). linkiu trokšti. linkiu geisti. linkiu ieškoti. linkiu keliauti. linkiu bandyti. linkiu juoktis. linkiu gaudyti grožį. linkiu padėti atsitiktiniui praeiviui. linkiu mėgautis maistu. linkiu šypsotis akimis. ir dar labai linkiu susitaikyti. susitaikyti su tuo, kad kažko per šiuos metus netekai. susitaikyti su tuo, kad ne viską įvykdei, ką buvai užsibrėžęs. sutaikyti, kad tave paliko, įskaudino, sudaužė tau širdį. susitaikyti, kad negali turėti visko, ko nori. susitaikyti, kad žiauriai suklupai, o gal dar ir ilgai gulėjai ten suklupęs ir nenorėjai keltis. susitaikyti, kad kažkas apie tave šneka blogai. susitaikyti, kad pasaulyje visada bus karas. susitaikyti dėl viso to laiko, kuris iš dabarties perspektyvos atrodo sugaištas. nors jis nė velnio nėra sugaištas! nes gal tu dabar nebūtum čia, jei tada nebūtum įkritęs į tą duobę iš kurios kapsteisi mėnesių mėnesius.

ir iš viso, pradėti keisti kažką savo gyvenime niekada nevėlu. net jei tau devymdevyni. net jei jau devymdevynis kartus bandei ir nepavyko.
kol neleidi sau iš naujo patikėti meile ir kol nepažvelgi į pasaulį švariomis akimis (be kažkokio išankstinio nusiteikimo, kad tai tik dar viena eilinė diena); kol nesugebi kiekvieną rytą atsibusti neatidėjęs žadintuvo dvidešimt kartų (nes panašu, kad tavo diena jau prasideda be entuziazmo); ir kol planuoji ką pradėsi nuo naujų metų, nors gal neįvykdei nei vieno šiem metam užsibrėžto tikslo, tol aš nelinkiu jokių mistinių sėkmių ateityje.

mums reikia ne sėkmės, mums reikia tiesiog noro.

kai papurtome sniego rutulį, jame nedingsta ramybė ir neįsivyrauja chaosas. kaip tik, mes tarsi įpučiame gyvybę: ten ramiai krenta sniegas ir atsiranda judesys. taip ir savo gyvenimą krestelėkime kaskart, kai ten įsivyrauja nuobodi ramybė. ir atleiskime sau ir kitiems, nes pyktis ir nuoskaudos trukdo matyti tikrąjį gyvenimo grožį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *