asmeniškumai

kur nuveda kelionės?

tai prasidėjo 2012 metais, kai savo gimtąjį Vilnių trumpam iškeičiau į uostamiestį. ir dabar jau nuo to laiko skaičiuoju:
8 miestus (neskaitant Vilniaus), kuriuose pagyvenau bent po 2 – 4 mėnesius,
maždaug 2 metus praleistus ne Lietuvoj,
dar bent 10 neilgų kelionių į kurias tiesiog leidausi kelioms dienoms ar savaitėms.

anokia čia matematika, tik keli skaičiukai, o kai susirašau, peržvelgiu, tai kažkaip matau juose save tokią pasklidusią po pasaulį, Europos ir Šiaurės Amerikos žemynus. tokią pasklidusią, bet nepasiklydusią.

tada pagalvoju, kad sunku būtų suskaičiuot, kiek ilgiausiai esu išbuvusi Vilniuje, be lakstymo į užsienius, į Klaipėdą. juk net atsigręžiant į tą vasarą, kai nusprendžiau pasilikti padirbėti savo mieste, sugebėjau pasavanoriaut trijuose festivaliuose ir dar vienam tiesiog gerai pasibūt. aha, tą vasarą ant riešo pynėsi keturios spalvotos festivalių apyrankės.

turbūt praėjusį rudenį mažiausiai blaškiausi, bet jis buvo toks intensyvus, kad kartais net nerasdavau laiko pavalgyti vakarienės. ir dar planavau net dvi keliones. vieną po kitos.

galiu suprasti žmones, kuriems nereikia keliauti, bet aš tikrai gimiau su ta kibirkštim savyje. kol nebuvau iškėlusi kojos iš gimtosios žemės, basčiausi po pasaulį su knygų herojais. ilgais žiemos vakarais, labai įnikus, įsijautusi, versdavau puslapius vieną po kito: Džeko Londono, Žiulio Verno ir kitų tokių sakyčiau truputį berniukiškų rašytojų, kurių veikėjai leisdavosi didžiais nuotykių, atradimų keliais, pasiduodavo aukso karštinei, o kartais atsiduodavo visiškai beprotiškam, fantastiškam nuotykiui ir braudavosi į žemės centrą, vandenynų gelmių gelmes ar net patį mėnulį.

dabar va tokių knygų beveik nebeskaitau, dabar leidžiuosi į savus nuotykius, pati juos kartais aprašau, o skaitau dažniausiai apie nesibaigiančią meilę ir apie pasibaigiančią meilę…

man 24 metai ir aš nežinau ar čia daug, ar mažai (ir niekas nežino), bet aš jaučiuosi lyg būčiau tiek daug nuveikusi, mačiusi ir man taip gera nuo to. dabar mąstau, kokia jėga yra sėslus, ramus gyvenimas savo mieste, kurio visa širdimi taip niekada ir nepalikau, kuriame visada palikdavau dalelę savęs, nes kitaip nemoku.

man 24 metai ir šiaip aš nemanau, kad tai jau taip svarbu, bet kadangi dažnai klausia kiek man, tai matyt svarbos tame yra. sako, kad atrodau jauniau, bet mane tai labiau juokina, nei džiugina, nes ne amžinos jaunystės, o amžinos laimės siekiu.

man 24 metai, o aš kartais galvoju, gali būt ir 34, nes tiek daug jau buvo, kad sunku patikėt, jog viskas gali tilpti į 24.

man 24 metai, o kartais už mane dar jaunesni nuogąstauja, kad jiem jau dvidešimt keleri metai. ir tada aš traukiuosi šonan, nes nesinori pamokslaut, kad joks skaičius tavo pase nenusakys gyvenimo kokybės, neišmatuos nuotykių galybės, nepažymės laimės indekso.

ir aš tokia va čia dabar stoviniuoju Aliaskoj. vienur, kitur. gera nuo savojo būvio, gera ir nuo suvokimo, kur manieji namai.
jau keli mėnesiai, kai man aišku, kad artėja diena, kai grįšiu ir nurimsiu. kelionės niekur nedings, bet užims daug mažiau laiko mano gyvenime.

per penkerius metus aš daug susirinkau, sukaupiau, išsigryninau. lankiau šalis, gyvenau miestuose, kurių kartais pradėdavau nekęsti, kartais pamildavau iš naujo. kiekviena diena mane keitė, purtė, mylavo, supo, įsuko, griovė, statė.
man 24 metai ir kartais aš girdžiu savo buvusius klasiokus svarstančius, kaip viską mesti ir kažkur pabėgti, o aš jau supratau, kad net būdama 7217 km nuo Vilniaus, nei per milimetrą neatsitraukiau nuo savęs. nuo savęs dar nei vienas nepaspruko.
kelionės tiesiog viską išgrynina.

šitos kelionės ne tam, kad pabėgti. šitos kelionės, kad priartėti prie savęs.
ne tam, kad mesti, o tam, kad atrasti.
ne tam, kad pamiršti, o tam, kad pasiilgti. kad suprasti, ko tikrai ilgiesi.

ir tu keliauk, jei tik kyla toks noras. keliauk, nes tada bam –
vieną dieną turbūt nubusi su žinojimu, kad pasaulis tiek pat skirtingas, kiek panašus. ir žmonės jame tiek pat skirtingi, kiek panašūs. o tu pats ar toli, ar arti, bet esi toks pats. ir svarbiausia, tu iki širdies gelmių suvoksi kur yra tavo namai.

ir galbūt tavo namai bus visas pasaulis, o galbūt (kaip mano) tas mažas lopinėlis – iki širdies gelmių artimas, mylimas, į kurį nuspręsi sugrįžti, kurio nuspręsi niekuomet ilgam nebepalikti, kuriam nuspręsi kažką duoti. o kol kas, tai žiauriai gerai yra ten, kur esi dabar su savo atradimais ir žinojimu.

ačiū, kad perskaitei.

Aliaskos kalnų ir ežerų ramybę siunčiu būtent Tau.
Ona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *