tobulėjimas

cepelinų spalvos dangus

man labai patiko, kaip prieš keletą dienų viena radijo laidų vedėja apibūdino rudenišką dangų virš Lietuvos – cepelinų spalvos dangus. man taip patiko, kad galvojau net imsiu ir parašysiu kažką apie tai. maždaug, kad nuo šiol žiūrėdama į rūškanas padanges labai dažnai šypsausi, nes galvoju, kad kaip miela – čia gi cepelinų spalvos dangus! o kadangi rašyti ilgesnį tekstą beveik visada pradedu savo el. pašte (nes greit išsisaugo į juodraščius ir paskui pavyzdžiui pratęsiu mintį jau telefone, važiuodama autobusu), tai užvadinau laišką „cepelinų spalvos dangus“ ir palikau. o šiandien rašiau dėstytojai trumpą email’ą ir tik akimirkai prieš spaudžiant „send“ pastebėjau, kad pavadinimas mano laiško dėstytojai yra „cepelinų spalvos dangus“. jau įsivaizduoju, kaip dėstytoja sukvatotų gavus laišką nuo studentės, kuriame teiraujamasi, kada galime šią savaitę susitikti, o pavadinimas lyg niekur nieko „cepelinų spalvos dangus“. nors šiaip kažkada esu savo bakalauro studijų katedros vedėjui parašius „wtf, čia rimtai?:DD“, nes nebuvau įsivedus jo numerio ir galvojau, kad kažkas 7 ryto pokštauja man siųsdamas sms žinutę, kad prie fakulteto rasta bomba ir paskaitos nebus. bet tas vedėjas tada tiesiog atsakė „rimtai“. ir aš iki šiol jį prisimenu, kaip vieną nuostabiausių žmonių/dėstytojų/mokytojų sutiktų gyvenime.

šiandien šalta, tačiau dangus buvo jau visai ne cepelininis, o žydras ir su vos keliais debesėliais. bet aš seniai norėjau papasakoti apie tai, kad didžiausią pilnatvę kažkodėl patiriu būtent apniukusią dieną. tuo metu, kai žmonės sulenda į šalikus ir pradeda svaičioti apie depresiją, aš pražįstu visomis spalvomis. ir visai ne todėl, kad mėgaučiausi kažkokia slegiančia atmosfera. ne todėl, kad man patiktų kitus matyti paniurusius. tiesiog tada viskas tarytum nutyla, nurimsta, išsigrynina ir aš, (beveik visada, kiek save pamenu), pačiomis niūriausiomis dienomis mėgstu išeiti pasivaikščioti Neries pakrante ir nueiti kokius šešis kilometrus. pilka upė susilieja su pilkais pėsčiųjų takais, o pilkšvas dangus tarsi griūna ant žemės ir esi vienok paskendęs puode, kuriame ką tik virė cepelinai. dažniausiai eidama taip pasivaikščioti net nieko su savimi neturi – tik buto raktus vienoje kišenėje ir mobilųjį kitoje. užtat viduje labai gera ir šviesu. užtat viduje nieko netrūksta. užtat tu esi laiminga. ir tada supranti, kad visai nereikia kažkur emigruoti, nereikia gyventi amžino pavasario salose, nereikia kasdien išlipti iš jūros, apsilaižyti sūrias lūpas ir aplipti smėliu, kad būtum laiminga. supranti, kad jeigu net šioje tylioje nykumoje jauti pilnatvę, tai tos pilnatvės lengvai ir nepamesi, ta pilnatvė tikrai tavyje yra. juk išties, labai paprasta būti laimingu, kai beveik niekuo nereikia rūpintis, kai saulė šviečia į pakaušį, kai gali drybsoti ant žolės kiaurą dieną ir skaityti romaną, kai prieš einant iš namų nereikia kaklo apsirišti šaliku, apsimūturiuoti kailiais ir įsispausti į ilgaaulius.

mylėti tik vieną metų laiką iš keturių, tai kaip nugyventi tik ketvirtadalį savo gyvenimo, o visą likusį tiesiog egzistuoti. tai lyg pasmerkti save didžiąją gyvenimo dalį praleisti be šypsenos. tai lyg kiekvieną dieną klausyti ne orų, o savo nuotaikos prognozės.

aš jaučiu, kad būtent dabar pradedu gyventi su daug tikresne laime, nei tik grįžusi po visų kelionių rudens pradžioje. tik dabar išties nurimau, radau motyvacijos susikaupusiems darbams atlikti ir mano viduje beveik nebeliko nerimo.
tuoj iškris pirmas sniegas ir tada aš, kaip visada, nuvažiuosiu į mišką prie Antakalnio ir pačiomis nuoširdžiausiomis ašaromis verksiu iš grožio.
išties, nėra nieko amžinesnio už kaitą. nėra nieko nuostabesnio už rimtį po audros ir gaivą po kaitrumo. tiesiog palaima gyventi krašte, kuriame viena keičia kita ir amžinai vyrauja harmonija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *