asmeniškumai

ar būna, kad tu nemyli gyvenimo?

jau turbūt sirpsta vyšnios Suvalkijoj ir vasariškas lietus, kuris visur lyg toks pats, tik gimtoj šaly kitoks, karts nuo karto plauna kelio dulkes. aš toli nuo tikrųjų namų, bet dabar namais vadinu savo mažą namiūkštį, kuriame ant sienos kabo Trispalvė, ant lubų voratinklis ir kažkur ore mano kasdieninis lengvas atodūsis prieš miegą. kiekviena diena panaši, kiekviena ištirps ateities perspektyvoje, kaip jau ištirpo šimtai, o pasiliko, įsirėžė tik tos kelios, kuriose daugiausiai žvelgta tiesiai meilei į akis. bet nei viena diena mažiau vertingesnė, kiekviena atneša rytą, kai pabundi ir su tikrai nuoširdžiu jauduliu pasitinki naują pradžią, atneša tą džiugesį, kai baigiasi tavo pamaina, tu prisipili sklidiną puodą kavos ir patrauki pakele su vis mielesne ir artimesne tampančia kolege.
o kita kolegė neseniai manęs klausė „ar būna, kad tu nemyli gyvenimo?“ malonu, kad teiraujatės! ir čia net nelieka kada sudvejoti, kai atsakai „nebūna!“ ir kai pasitikslina „nejaugi?“, vėl nesvyruoji „tikrai nebūna. tiksliau, nebebūna. kartais man liūdna, labai liūdna, kartais pikta ir skaudu, bet kad ir kas benutiktų aš žinau, kad myliu gyvenimą ir dėl to mane užlieja ta nepaprasta šiluma ir dėkingumas“. galbūt tikrai jau praeity tos dienos, kai turėjai į ką atsiremti, bet išmokai atsiremti į save ir pasidarei tokia stipri, kad visos kliūtys tapo tik išbandymais, o visi išbandymai įpūtė drąsos pradėti vis iš naujo. ir dar išmokai nusišypsoti nesėkmei. ir džiaugtis netobulybe netobulybėje.

taip ir gyvename čia. iš pradžių bėgo dienos, po to savaitės, dabar jau bėgs mėnesiai. mes beveik nieko nesukūrėme, tik pagražinome savo vidų ir dar labiau pamilome gyvenimą. mes nusprendėme sudeginti daugiau kalorijų, nei suvalgome ir skaityti daugiau, nei skaitėme. bet mes vis dar paniurzgame panosėse ir vėliau malonės prašančiai nusišypsome už savo niurzgėjimą.

kur tu gyvenime bėgi ir kaip tave sugauti, įamžinti? kai beveik kasdien stabteli ir pagalvoji, kad vaje, kaip čia gera, o kaip keista, jog nėra jokių tikslių nurodymų kaip su tavimi elgtis teisingai. ir kaip skirtingai kiekvienas elgiasi. kaip skirtingai!!

———-

per balas šokinėja rytas. kažkur ties kalno viduriu pakimba rūkas. mes nupiešiame akimis punktyrines linijas ir tik įsivaizduojame kaip aukštai yra viršūnės. tada ir suprantame, kad taip pat ir gyvenime: kas tose viršūnėse ir kur tiksliai jos yra, kartais prarandame nuovoką, bet puikiai žinome, kad yra, kad prasisklaidys debesys, kad ten laukia išganinga panorama, kad įkopsime, bet kol kas mums gera čia, pakeliui, kur ilsisi ir grožisi akys, o širdis rami lyg prigludus prie amžinybės.

per balas šokinėja rytas. aš žvelgiu pro savo darbo langą. labai myliu šį eilinį, nepaprastą rytą, balas ir gyvenimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *