Be kategorijos

ruduo. lyriniai nukrypimai.

susitngęs praeivis tuščiomis akimis žiūrėjo į ramią Neries vagą. buvo ruduo, pečius slėgė cepelinų spalvos dangus, o po kojomis šlamėjo geltoni, raudoni, rusvi, ryškūs, permatomi, sudžiuvę lapai. niekas jo nepaėmė už peties ir nepaklausė „kaip tu?“, kai atsisėdo ant suolelio ir nubraukė ašarą. atvirkščiai – šalia sėdėjusi žmogysta apsimetė nieko nepastebėjusi, atsistojo ir lėtai nukiūtino. jis sekė, kaip pamažu blėsta…

Skaitykite toliau